nuo a iki b

+Skirtumas T. prisiminęs neseną istoriją, pastebėjo, kad ant šio vaizdelio 

trūksta dviejų tag’ų: +Rokiškis Rabinovičius ,+Leo Lenox.

Atrodė, kad po Kliudžiau istorijos katė nebeatsigaus, tačiau, bent jau aš buvau pamiršęs, kad tie padarai turi ne vieną gyvenimą. Ir štai, išsigydžiusi žaizdas, ji sugrįžo atnešdama mokslo šviesą:  recenziją. Kurios visą paramoksliškumą puikiai išgliaudė Baltasis Vaiduoklis, taip pat taikiai parodydamas, kas nutinka, kai katės nepaliaujamai nemokšiškai bando užlipt ant to pačio grėblio (maždaug pirmos 3 sekundės filmuko).

Žinant, jog šios istorijos pradžia yra susijusi su Keverzonėmis, o gauruotas mišrūnas nepasimokė ir pavarė dar trydos, tai dabar belieka laukt kas bus toliau ir tikėtis, kad vaizdeliams idėjų nepritrūks.

Tuo tarpu lieka atviras klausimas kiek dar tų gyvenimų liko. Atsakymą apsunkina ir tai, jog egzistuoja dvi skirtingos nuomonės, kad katės turi arba 7, arba 9 gyvenimus.

Daug šia tema rašyti nėra tikslo, nes viskas kaip ir jau išsakyta kitų, o mėnulio pilnaties nutviekstų vistiek nepakeisi.

Todėl tik keletas pastebėjimų: tokia tai Tatjana džiaugėsi, kad „Ir tarsi stebuklas, kad vienintelę sausio 13-ąją dirigentas buvo laisvas. Į koncertą Kaune jis atvyks iš Hanoverio, Marijos teatro orkestras – iš Sankt Peterburgo“

Taip, atvyks iš Vokietijos, o poto iš kart turės mauti porai dienų į Austriją, o iš ten į Omaną. Na, o poto pasirodo, kad turės poros dienų pertrauką iki koncerto Peterburge. Vėliau vėl vojažai po Europos valstybes, Korėją, Kiniją, vėl pertraukos nuo kelių dienų iki savaitės. Per daug nereklamuojant viską galite pasižiūrėti patys: http://www.valerygergiev.info/2012.htm

Tikrai atsiras tokių, kurie iškart pasakys, kad čia tik dirigento užimtumas, o kur dar orkestras. O jis štai čia: http://www.mariinsky.ru/en/playbill/playbill/Teatro užimtumas didžiulis, bet turiu pripažinti, kad šioje vietoje ir aš nelabai suprantu, nes sausio 13 Mariinsky Theatre Chorus and Symphony Orchestra Peterbuge atliks Brahms Ein Deutsches Requiem. Nors gal nieko keisto čia ir nėra kai pasižiūri į orkestrantų skaičių.

Taigi, išvadas ar čia stebuklas, ar propaganda darykit patys.

P.S. Kaunas tą dieną pasipuoš. Savivaldybė leido penktadienio vakarą ant tiltų, vedančių į Žalgirio areną, kur vyks V.Gergijevo koncertas, rengti žvakių deginimo akciją.

Kuriant istorinį naratyvą dažnai dėl vienų, ar kitų priežasčių pasitelkiamas generalizavimo metodas. Abstrahuojant tam tikrų esybių ar procesų savybes nėra atsisakoma kai kurių konkrečių pavienių savybių, o apie grupės asmenų savybes sprendžiama pagal atskiro asmens, grupės nario, savybes.

Naratyvo konstravimui, o tuo pačiu ir tam tikrų savybių atrankai bei jų iškėlimui daug įtakos turi ir laikmetis kada tai daroma. Kitaip tariant skirtingose sistemose ar laikmečiuose tas pats procesas bus įvilktas į kitokį pasakojimą. Bandant kalbėti provokatyviai, galima pasakyti, kad į tai sistemai patogų pasakojimą. Arba, bandant slėptis, visada galima pasakyti, kad atsiradę nauji metodai privertė perrašyti jau anksčiau kažkieno sukurtą naratyvą.

Tačiau metodus palikime sau, nes ne apie juos šis tekstas. Jį parašyti išprovokavo  J. Jurgelio ir A. Anušausko mintys. Šioje vietoje neišvengiamai tenka paliesti partizano ir stribo terminus ar sąvokas. Tiesa, kol kas tik supaprastintas, apžvelgiant kaip jos kito keičiantis laikmečiams. Taigi oficialūs, kiek jie gali būti oficialūs, teiginiai sovietmečiu buvo tokie, kad partizanai buvo banditai, o stribai tai tie gerieji… Atgavus Nepriklausomybė viskas apsivertė: stribai tapo banditais, o partizanai – geraisiais. Pasikartosiu, tai oficialioji supaprastinta versija. Be jos, tam tikruose sluoksniuose, gyvavo istorinė atmintis, ir atgavus Nepriklausomybę to sąvokų apsivertimo juose neprireikė.

Turėtų būti aišku viena, kad nė oficialūs politikų ar istorikų konstruojami naratyvai, kad ir kiek jie būtų “objektyvūs” ir “teisingi” (nemėgstu kabučių, bet dar labiau nemėgstu perdėto teigimo dėl objektyvumo ir teisingumo tam tikruose dalykuose), pilnai nepadės mums perprasti jau minėtų stribo ir partizano sąvokų, ir juo labiau nepadės suvokti karo, partizaninio karo, baisumų. Užpildyti atsirandančias spragas iš dalies padeda, ar bent jau turėtų padėti, gyvų žmonių pasakojimai. Ir darosi nelabai svarbu ar tie pasakojimai iš II pasaulinio karo ir pokario, ar iš dabartinių Afganistano misijų. Karas yra karas. Nesvarbu už ką ir dėl ko kovoji, bet svarbiausias tikslas yra išlikti. O jei sakysite, kad mirti dėl idėjos, tai aš atsakysiu, kad taip, bet tik tada, kada nėra nė menkiausios vilties išlikti ir kovoti dėl tos idėjos. Partizaniniame kare civilių aukos neišvengiamos. Teko girdėti pasakojimų, kada per kaimų valymus, iki tol drąsūs vyrai, užspeisti į kampą, atsišaudo slėpdamiesi už moterų ir vaikų. Ir jeigu tik sudvejosi ar tau šauti, sekanti auka būsi tu. Iš vienos nepilnai papasakotos istorijos toli siekiančių išvadų nedarysiu, tačiau išvilkus arba įvilkus į tam tikrą kontekstą kai kas gali tai padaryti, o ne paslaptis, kad ne tik gali, bet ir daro.

Taip jau susiklostė, kad nė vienas iš mano senelių nebuvo partizanu ar stribu. Tiesa, vienas iš jų pradėjo tarnauti priešgaisrinėje apsaugoje, todėl jau laisvoje Lietuvoje kartais buvo pašiepiančiai pavadinamas nkvdišniku. Šio senelio istorija būtų tokia, kad nors ir gyveno pačioje pamiškėje, tačiau į mišką neišėjo, kaip neužsirašė ir į stribus. Slapstydavosi kur galėdavo, dažniausiai po pirtimi iškastoje duobėje. Kol vieną dieną užėjo keli stribai jį surado. Tik laimingo atsitiktinumo dėka pirmas jį suradęs buvo senelio vaikystės draugas, kuris leido jam bėgti ir tik palaukęs kol dabėgs iki pamiškės šovė ir pradėjo šaukti. Taip senelis paupiu dasikasė iki rajono centro, kur vienas giminaitis sutvarkė dokumentus dėl įdarbinimo į gaisrinę. Močiutės atsiminimai apsiribojo tuo, kad buvo baisu, dieną stribai, naktį partizanai. Visus šerk ir girdyk, jei nenori stipriai gauti.

Kitas senelis partizanus paremdavo maistu ir kuo galėdavo. Kol vieną dieną pasakė, atsiprašau, bet nebeturiu nieko. Tiksliau dar truputi turiu, bet jei jums atiduosiu, tai nebeturėsiu kuo vaikus maitinti (Tuo metu jis turėjo 3 mažamečius vaikus.). To pasėkoje jam prie galvos buvo pridėtas pištalietas. Nežinau koks ir kiek ilgai truko pokalbis ar ta scena, tačiau kalbama, kad jį išgelbėjo virtuvėje pasirodę vaikai, o tiksliau vaikų ašaros. Įdomiausia, kad senelis yra slėpęs ir partizanų sužeistuosius.

Taigi, gaunasi tokia situacija, kad mano giminėje buvo nukentėta labiau nuo partizanų, nei nuo stribų. Nepaisant to kažkaip tapau išauklėtas (ar išsiauklėtas), kad partizanai yra gėris, o stribai blogis. Vėliau girdėjau bei skaičiau ir kitų giminių istorijų. Skaičiau ir įvairių mokslininkų bei politikų rašinių. Pastaruosiuose beveik visada ryškus griežtas balta arba juoda atskyrimas, Tam tikrų sakytinės istorijos pavyzdžių ar vieno archyvinių dokumentų masyvo iškėlimas. Dabar berašant, prisiminiau kažkuriame bloge ar socialiniame tinkle rastą mintį, kad šaukštas deguto gadina statinę medaus, o šaukštas medaus deguto statinės nepagadins. Perfrazuojant gaunasi paradoksas, kad gerų stribų ir blogų partizanų negali būti. O gal net ne paradoksas, nes pasąmonėje tuo vis dar tikima, ar norima tikėti. Tam tikrais momentais tas tikėjimas yra labai svarbus, konsoliduojantis, kaip tai buvo 1991 m. Tada, o ir vėliau nereikėjo “atradinėti” šaukšto deguto medaus statinėje, tada reikėjo žmonių vienybės. Nesakau, kad jos nereikia ir dabar, bet visgi mes dabar šiek tiek paaugę laisvės prasme ir kažkada turime pribręsti pripažinti kai kuriuos dalykus. O juos pripažinę, palikti ramybėje. Ir netgi gal surasti naujus herojus.

Šiuo tekstu nesiūlau atsisakyti tos minties, kad in general partizanai gynė Lietuvą, o stribai kažką kitą. Pabaigai pacituosiu S Sužiedėlį, nors ten jis ir apie holokaustą, bet manau ši pastraipa tinka ir čia: „Kokie mes esame: geri ar blogi?“ Mano akimis, svarbiausia, pateikti istoriją visapusiškai, neatrenkant tiktai tam tikrai interpretacijai naudingus faktus. Manau, kad tada ir atminties kultūra taps aukštesnė.” Priešingu atveju medaus statinės vis labiau apkars, o deguto statinės saldesnės nepasidarys. Kitaip tariant bus ginčas be pabaigos.

Rėksniai man visada nepatiko. Ypač tie, kurie susidūrę su sunkumais pradeda nekęsti valstybės ir deklaruoja, esą pirma pasitaikiusia proga emigruos, bet taip ir ne emigruoja, o toliau tyliai garsiai keikiasi ir keikia. Staltiesė – jiems kelias.

Labai giliai nebrisiu į Leo Lenox emocijų balą, tačiau savo nuomonę dėl naujo Valstybės archyvų teikiamų paslaugų kainoraščio išsakysiu.

Kaip žinia, šį kainoraštį pasirašė kultūros ministras Arūnas Gelūnas, taip tapdamas didžiausiu visą ko kaltininku. Bet ar tikrai net Jėzus jo nekenčia? Neabejoju ministro kompetencija kai kuriais kultūros klausimais, tačiau archyvų reikalais – tam tikros abejonės kyla. Valstybės archyvų sistema yra pakankamai nauja sritis kultūros ministerijai. Matyt, ne be reikalo atsirado ir naujas ministro patarėjas Vidas Grigoraitis, kuris anksčiau buvo Archyvų departamento generaliniu direktoriumi. Panašu, kad ne be jo palaiminimo ministras suraitė savo parašą po kainoraščiu. Tačiau, taip pat panašu ir tai, kad šie du minėti asmenis prie dokumento kūrimo neprisidėjo, arba prisidėjo labai minimaliai.

Tokią mintį suponuoja Dokumentų ir archyvų įstatymas, kurio 8 straipsnyje rašoma, kad “detalų mokamų paslaugų sąrašą, jų įkainius ir teikimo tvarką Lietuvos vyriausiojo archyvaro teikimu nustato kultūros ministras”. Interpretacijai dėl kainoraščio kūrėjo kaip ir nebelieka vietos, tai Lietuvos vyriausiasis archyvaras RAMOJUS KRAUJELIS, beje tuo pačiu metu ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros docentas. Nors gal ir per skambu įvardinti tik vieną asmenį, nes egzistuoja ir “Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba padedanti Lietuvos vyriausiajam archyvarui įgyvendinti archyvų ir dokumentų srities valstybinį administravimą”, bet vis tiek tai yra arčiau tiesos, nei nuopelnų priskyrimas A. Gelūnui.

O dabar linksmesnioji dalis. Parašydamas, kad kainoraštis netobulas (o taip ir yra) nieko naujo nepaskelbsiu. Žinoma, kad jo 13 ir 14 punktai prasilenkia su logika, kad kai kurie įkainiai yra neadekvatus, tačiau “o, bet tačiau…”. Mano manymu didžiausia problema yra ta, kad nebuvo diferencijuoti paslaugų gavėjai. Galima numanyti, kad šis kainoraštis yra nukreiptas prieš freelancerius, kuriems patys dokumentai nėra įdomūs, kuriems tik rūpi greitai juos nupleškinti ir pateikti užsakovams, katriems yra lengviau atsegti piniginę, nei sėdėti archyvuose. Paprasta politika: jei darai biznį, tai nenustebk, kad ir tavęs paprašys susimokėti, nes ir taip mokesčių nemoki.

Kiek sudėtingiau tampa kai tai paliečia tyrinėtojus. Jiems dokumentai yra svarbūs ir saugotini. Mokslininkų sėdėjimas archyve, ir iš to sėdėjimo gimstantys darbai lyg ir nekvepia bizniu, bet teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kapitalo kaupimas vyksta. Kitaip tariant nėra straipsnių ar monografijų, nėra karjeros. Nėra karjeros – nėra pinigų 😉 Tačiau greta egzistuoja ir kitas dalykas, kad tiek archyvarai, tiek mokslininkai yra tokie patys biudžetininkai atstovaujantys bendrą valstybės interesą. Todėl pinigų ėmimas iš mokslininkų už archyvų suteiktas paslaugas  šiek tiek primena tame pačiame puode virtos košės permaišymą. Juolab, kad 3 punktas skelbia: “Valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių prašymai atlikti dokumentų ar juose esančios informacijos, susijusios su įstatymuose ir kituose teisės aktuose pavestų funkcijų vykdymu, paiešką vykdomi nemokamai.”. Aišku įmanomi ir tokie variantai, kada studentas ar profesorius tą medžiagą panaudos ir kokiam straipsneliui į šoną, už kurį gaus papildomą litą. Tačiau tai palyginant yra smulkmenos. Ką nesusimokėtų už kopijas, atimtų mokesčiai.

Bet kuriuo atveju apmaudu, kad freelanceris yra lygus su tyrinėtoju. Bet iš kitos pusės ir visi tyrinėtojai tarpusavyje yra lygūs. Rinkos sąlygos yra žiaurios, tačiau ką padarysi – išlieka stipriausi, t.y. tie kurie sugeba atsirinkti tai ką jiems fotografuoti, o ką išsirašinėti ir apsirašinėti, nefotografuojant visko paeiliui ir vėliau namuose negaištant laiko tvarkant nuotraukas bandant suprasti kurių čia dabar reikia iš tu -niolikos tūkstančių, tie kurie savo likusią energiją išlieja mokslinių darbų rašymui, o ne pareiškimams apie nukentėsiančią kvalifikaciją ir karjeros perspektyvas. 🙂

Taigi klostosi situacija, kad vieni sau ramiai dirbs ir kaip sakoma “kels istorijos mokslo lygį” bei krausis simbolinį kapitalą, kiti ir toliau rodis fuck’us, siuntynės nx ir rėks, kad istorikų nebereikia. Gal ir tikrai, vat tokių istorikų ir nebereikia, net gi niekada jų ir nereikėjo.

O pabaigai: pagal 4 punktą visada galima tartis dėl atskiros sutarties sudarymo, “kuriose susitariama dėl paslaugų teikimo tvarkos, terminų, įkainių, apmokėjimo ir kitų sąlygų.” bei “Valstybės archyvai, siekdami sudaryti kuo geresnes sąlygas savo skaitytojams ir tyrinėtojams, išskirtiniais atvejais (rengiant leidinius, atliekant mokslinius tyrimus ir pan.) sudaro sąlygas fotografuoti ar skenuoti dokumentus savo turima įranga. Šie atvejai, suinteresuotam asmeniui ar institucijai kreipiantis raštu, gali būti įteisinti atskiru susitarimu su valstybės archyvu. Dėl šių susitarimų turėtumėte kreiptis tiesiogiai į archyvo vadovą. Taip pat individualiais atvejais (atvykus iš užsienio, kito miesto ar pan.) visada galima iš anksto kreiptis į archyvą ir, argumentuotai nurodžius aplinkybes, ieškoti visoms pusėms priimtiniausio varianto.

Artimiausiu metu planuojame parengti valstybės archyvuose saugomų dokumentų naują naudojimo tvarką, kurioje būtų detalizuotos skaitytojų darbo valstybės archyvų skaityklose procedūros, įskaitant ir asmeninių fotoaparatų ir kitų techninių priemonių naudojimą.”

Neseniai pasirodė tarpukariu Kaune gyvenusio suomių – švedų rašytojo Henrio Parlando (Henry Parland) romanas „Sudužo“ lietuvių kalba. Kaip sako K. Navakas, tai „Geresnio modernistinio romano tarpukario Kaune taip niekas ir neparašė“. Reikia pridurti, kad H. Parlandas aukštai vertinamas ir Suomijoje bei Švedijoje.

Prieš pradedant kalbėti apie H. Parlando gyvenimą Kaune, kuriame jis praleido pusantrų metų, būtina paminėti, kad rašytojas mirė nuo skarlatinos būdamas 22 metų (1908 07 29 Vyborge – 1930 10 10 Kaune). Trumpa kaunietiška jo biografija yra pateikta čia. Rašoma, kad „Artimieji, norėdami Suomijoje gyvenantį talentingą jaunuolį, išleidusį pirmąją poezijos knygą „Idealo išpardavimas“ apsaugoti nuo blogos draugų įtakos, išsiuntė jį į Kauną pas dėdę, VDU profesorių V. Sezemaną. H. Parlandas įsidarbino sekretoriumi Švedijos konsulate. Daug laiko skyrė kūrybai. Pirmąjį straipsnį parašė apie žydų teatrą. Aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Pradėjo mokytis lietuvių kalbos, nes gavo pasiūlymą dirbti švedams priklausančiame degtukų fabrike. Laisvalaikį leido kavinėse, kur greit susibičiuliavo su vietine „bohema“ ir Vera Sotnikovaite, turėjusia jam didelės įtakos.“

Šias kelias eilutes pabandysime išplėsti.

H. Parlandas savo kelionę į Kauną aprašo taip, kad daugiau net nėra ką pakomentuoti: „Paskutines dienas prieš išvykdamas rašytojas gėrė. Ką tik pasirodė pirmasis jo eilėraščių rinkinys, ir jis ta proga šventė Trocadero restorane, gerdamas arbata praskiestą konjaką. Šitai vis dėlto buvo tik pretekstas, nes jis bet kuriuo atveju būtų gėręs. Rašytojas į Lietuvą atvyko 1929-ųjų gegužės 6. Kelionės apibūdinimui užtektų vieno žodžio:  pagirios. Pirmąją naktį Kaune rašytojas nubudo ketvirtą rytą, kai būrys policininkų įsiveržė į jo kambarį.  Buvo mėginama nužudyti diktatorių Voldemarą ir pasikėsinimo vykdytojais laikyti užsieniečiai vyrai. Visiškas rašytojo nesugebėjimas atsibusti greitai įtikino policininkus jo nekaltumu. Jei jis kurtų romaną apie savo gyvenimą, – rašytojas pagalvojo prieš vėl nugrimzdamas į miegus, – įpintų ir šį atvejį.“

Pirmas įspūdis apie miestą rašytojui buvo: „sukriošęs gumbakaimis“. O ir vėliau Kauną jis apibūdindavo tik kaip „mažą užsienio miestelį“. Tačiau veikti ką jame turėjo. Lieka neaišku, ar su vietiniais inteligentais ir menininkais jį supažindino dėdė, ar kaip rašo Antanas Venclova, kad „toks tokį pažino“, tačiau aišku, kad H. Parlando artimųjų planas neišdegė. Kaunas nuo bohemos rašytojo neapsaugojo. „Čia jis susirado lietuvių poetų kompaniją ir ėmė gerti su jais. Viename laiške jis rašė, kad lietuviai – ne mažesni girtuokliai nei suomiai“.

Daug pasakantis eilėraštis iš rinkinio „Pavasaris Kaune”:

2.20 turėjau
:65;
– 40 aš pamečiau
:25 atidaviau „Pieno lašo“ draugijai

2.28;
1000: –
150! – pamečiau
likusią dalį pragėriau
(ir sakyk žmogau
kad gyvenimas gerėja!)

Henris Parlandas Kaune. Tarsi simbolizuojama:“The poster faces
let them yell
their: me! me!
—only when they start yelling:
we! we! we!
will we tear the scowl from their grimaces,
let the sun
paint human features on them.“

Antanui Venclovai Henris Parlandas atrodė labai ramus vaikinas, „kuris tylumo ir mandagumo neprarasdavo netgi būdamas girtas“. Nors jo pasakojama istorija knygoje „Jaunystės atradimai“ bylotų ką kitą: „Jau pirmą sekmadienį, Blazo žmonai kažkur išėjus, iš miesto parsibaladojo linksma kompanija – buto šeimininkas su suomių poetu Henriu Parlandu <…> ir dar porą gerų vyrų. Vienas iš jų, blaivesnis, pareiškė, kad jie atėję čia, nes Parlandas blogai jaučiąsis ir nenorįs miegoti, o miegoti jam reikia būtinai. Valgomajame Parlandą per prievartą paguldė ant kušetės ir įprašė mane žiūrėti, kad jis niekur nepabėgtų. <…> Svečias pagaliau aprimo, o atėję <…> nužygiavo dar linksmintis. O Parlandas užsimerkęs ramiai alsavo, sau po nosim kažką vokiškai murmėdamas apie „die europaische Kultur“ Išėjau į savo kambarį. Kai po valandos grįžau, pamačiau, kad jis iš balkono įtempė ir skersai per visą kambarį pastatė ilgą neobliuotą lentą, o pats stovėjo balkone ir, vieną po kitos griebdamas dar likusias Blazienės gėles su vazonais, mėtė jas tiesiog į gatvę. Mėginau jį užkalbinti, bet jis kalbėti nebuvo nusiteikęs ir labai rimtai dirbo savo darbą toliau. Žemyn nuleidęs paskutinį vazoną, Parlandas grįžo į kambarį, nuo staliukų ir palangių rankiojo vazonus, nešė ir mėtė laukan…“

Matyt būtą atvejų, kada H. Parlandui tekdavo bandyti grįžti vienam:

***
Kaip po velnių
Susigaudyti
kurlink eiti –
svarstant vienaip
namo
svarstant antraip –
ne namo!
Ir stovi galop
žmogus kaip įbestas
kol už valkatavimą
suima policija
(smagumėlis).

Parland, Henry. Pavasaris Kaune: Eilėraščiai, straipsniai, laiškai. – Kaunas: Ryto varpas, 2004.

Kaip jau buvo minėta, H. Parlandas bendravo su Vera Sotnikovaite (busima baleto kritikė), kuri buvo įsimylėjusi rašytoją.  „Nežinau, ar Parlandas buvo ją kiek įsimylėjęs, nes niekad nė žodžiu nebuvo apie tai užsiminęs. Bet mes, kolegos humanitarai, žinojom, kad Vera jį tiesiog dievino, mylėjo stipriausiai, „šekspyriškai“, ir tų savo jausmų per daug neslėpė“, – savo straipsnyje rašė B.Raila. Tačiau, anot kritiko, po H.Parlando mirties V.Sotnikovaitė ilgai negedėjo – po poros metų ištekėjo už kito Henriko, lietuvių poeto Henriko Radausko.“

Tai tiek trumpai būtų apie trumpą, bet turiningą gyvenimą nugyvenusį Henrį Parlandą.

P.S. Dar iš jo kūrybos:

Kaip bežiūrėtum
vis vien
juk tas pats.
Man gyvenimas
vis vien
ne mano kišenei
kad ir koks pigus jis būtų.

Remtasi:

http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=PARLANDAS%20HENRIS

http://www.biblioteka.vpu.lt/zmogusirzodis/PDF/literaturologija/2005/nyqvist.pdf

http://kauno.diena.lt/naujienos/laisvalaikis/literaturiniai-h-parlando-pedsakai-kaune-251825

http://www.poetryfoundation.org/article/181477

http://www.tekstai.lt/buvo/versti/parland/kaune.htm

http://tv.diena.lt/naujienos/kokias-knygas-skaito-k-navakas-342434

A. Venclova, Jaunystės atradimai, 1966, Vilnius.

Sveiki, užsiregistravę Popo.lt. Čia jūsų pirmas straipsnis, sukurtas automatiškai – tiesiog, kaip pavyzdys. Galit jį paredaguoti, ištrinti ar dar ką nors su juo padaryti. Ir žinoma, kad jau galite pildyti savo blogą tikrais, savo straipsniais!