Šį komentarą turėčiau rašyti Račo bloge, bet ten man gali būti pasiūlyta pačių įvairiausių dalykų (net minėt nepatogu), kas man nepatiktų, todėl rašau čia. Račo blogą skaitau nuolat, ir impulsą parašyti komentarą sukėlė Fredžio* pasiūlyta nuoroda į Laučiaus straipsnį. Paties Laučiaus nemėgstu – dėl jo perdėm subjektyvios, mano subjektyvia nuomone, kritikos Kubiliui. Bet ši apžvalga man patiko – juk jis teisus. Iš tikrųjų viešoje erdvėje vyrauja dešiniosios minties apologetai, o kairiosios minties gynėjų – labai trūksta. Matyt ne veltui ir Račas siunta (šį žodį naudoti leistų, ko gero, jo gan pikta retorika) ant dešiniųjų politinių ‘propagandistų’. Kažkada man norėjosi jam prieštarauti, kad jei tikrai aplink būtų vien dešinieji politiniai propagandistai, tad ir rinkimus vienareikšmiškai turėtų laimėti dešinieji, bet matyt čia egzistuoja tam tikras atotrūkis tarp tų, kurie domisi ir yra įsigilinę į politiką bei ekonomiką, ir tarp tų, kad ir protingų žmonių, kurie tuo visai nesidomi. Todėl tikrai susidaro įspūdis, kad, kaip ir atkreipė dėmesį Laučius, kad stipresnis minties vystymas vyksta būtent dešinėje pusėje. Tiesa, yra viešoje erdvėje kairiųjų balsų – kad ir Lazutka, kurį gerbiu už jo požiūrį ir įsiklausau į jo nuomonę, bei kad ir Naujoji Kairė, kuri man visai nepatinka, nors ir žinau visai gerų žmonių ten (na ką, barzdotasis a la Castro 🙂 ). Tačiau kažkodėl atrodo, kad vis tik šiame lygmenyje dešinė perspjauna kairę – kad ir lyginant Nidos Vasiliauskaitės pasamprotavimus su Wittig-Marcinkevičiūtės, ryškiai laimi pastaroji, kuri, nors ir ‘bukov sliškom mnogo’,  tačiau argumentuoja tvirčiau ir solidžiau nei Nida, kuri dažniau atrodo narciziškai besigėrinti savimi ir kuriai ne taip jau rūpi, kaip ten kiti jaučiasi (žinoma, tai tik mano subjektyvus įspūdis, nes balsavau už konservatorius, ir tuo didžiuojuosi).

Tas pats, ko gero, vyksta ir siauresniuose rateliuose – bloguose ir jų komentaruose. Tenka pripažinti, kad rimčiausias ‘klubas’ vis tik susikūrė Račo bloge. Užkalniui (kurio blogą irgi nuolat skaitau)  tokio klubo suburti nepavyko, ir greičiausiai nepavyks, nes vis tik jo tikslas – masės, ir už tai jį gerbiu (už masių švietimą ‘dešiniąja dvasia’), nors būtent dėl to jo blogo „komentatorių klubui“ dėl to nepavyks pasiekti ‘elitiškumo’. O Račui tas pavyko. Žinoma, gali atrodyti keista, kad liežuvio sau leidžiantis nevaldyti ir komentatorius bei daugelį kitų siuntinėjantis tipas (nors antra vertus, taip elgiasi ir Rokiškis, taip pat turintis nemažai pasekėjų) sulaukia vis dėl to labiau išskiskiriančių komentatorių dėmesio, bet matyt čia suveikia tiek to tipo užimamos pareigos (ir tuo pačiu informuotumas), tiek sugebėjimas savarankiškai vertinti politinius judesius, labai tiesiogiai neišduodant savo pozicijos (antipatija konservatoriams alsuoja, pas Uspaskichą gimtadienyje buvo, bet vienareikšmiško kažkurios politinės pozicijos palaikymo priskirti vis viena negali). Bet ir šiame klube dešiniųjų pažiūrų komentatoriai yra gerokai patrauklesni nei kairiosios, ar dar kokios, pakraipos komentatoriai (ir net dažniau, nei pats blogo šeimininkas, turintis ir nepataisomą(?) atstumiančią ydą – neapykanta ir nevaldomi pykčio protrūkiai). Pavyzdžiui, koks Nerijus, Giga, Trakimas, Regis, Izbliondimas, Bobutė, Simas, Suomis ar Austras (atleisk, Austrai, esi patraukliausias iš jų, tačiau sergi tom pačiom ydom) vargu ar gali prilygti savo argumentacijos (ar sąmojo) lygiu Fredžiui*, Romui, Maurui, mustangui, lv, Q.E.D. (o dar anksčiau – Musei, Lidai, mdxacuk, Valentinui ir kitiems). Tiesa, kartais bloge apsilanko ir tikrai įdomesnių kairiųjų – pvz., buvo tokių, kai Račas dejavo dėl to, kad jo pensija bus maža, nors moka Sodrai labai daug, bet, deja, jų daugiau ir nepastebėjau. Dar, tiesa, yra Maldeikienė, kurią irgi gerbiu, kadangi ji stimuliuoja mintį ir verčia kelti klausimus. Bet deja, tiek tos kairiosios minties ir yra ten. Taigi, net ir Račo blogo ‘komentatorių klubas’ – dešiniųjų bastionas. Ir ta proga norėjau išreikšti pagarbą jiems visiems. Ypač Fredžiui* ir Romui, kurie nepavargdami sėja savo mintį ir net bando įtikinti sunkiau bepakeisiančius kryptį kitus komentatorius. Būtent todėl man ir patinka skaityti komentarus po Račo blogu (nors paskutinio meto tendencija – delfiškojo flood’o gausėjimas, kelia nerimą ir mažina entiuziazmą).

Taigi, salut esantiems avangarde, jūs mane įkvepiat 🙂

Per šią rinkimų kampaniją klausydamasis kai kurių politikų aš reaguodavau vos ne fiziškai – aš tiesiog negaliu klausyti to, ką jie sako. Skausmingiausia buvo klausyti Paleckio kliedesių, jie manyje žadina pačius skausmingiausius jausmus ir negaliu to tipo vadinti kaip kitaip nei Rokiškis – lerva ir tiek. Tačiau yra ir masė kitų pavyzdžių, nuo kurių man darosi blogai ir negaliu su savim susitvarkyti. Stengiuosi nesiplūsti, stengiuosi neteisti kitų, bet kartais tai padaryti itin sunku. Kai žmogus tau į veidą šneka nesąmones, apima keistas jausmas – nežinai ar jis susipykęs su sveiku protu ar ne. Kartais pradedu abejoti savo sveiku protu, nes kai kurie dalykai man atrodo savaime akivaizdūs ir suprantami, bet vis viena atsiranda jiems prieštaraujančių žmonių, ir aš jų nesuprantu. Pavyzdžiui, VAE gėris man atrodo aptinkamas plika akimi, labai akivaizdus. Tačiau yra tą akivaizdų gėrį neigiančių. Dar galiu suprasti šiaip žmones, ne politikus, kurie negauna daug (ar atvirkščiai – galbūt per daug) informacijos ir  kurie susipainioję, tačiau kai kalba daug geriau įsigilinę politikai – tada man lieka mįslė – kaip jie taip gali kalbėti? O gal man pačiam su galva kažkas negerai? Gal aš koks vienišas ir pasaulio nesuprastas teisuolis? Nemaža tokių aplinkui, gal aš esu vienas iš jų?

Taigi, vienas sąlyginumas – kas man atrodo akivaizdi nesąmonė, nebūtinai tokia atrodo kitiems.

Nesąmones, kurias išsako politikai (ar kiti žmonės), galima suskirstyti į kelias kategorijas:

Pirmiausia – tai yra klišės, kurias kažkada paleido į pasaulį kokie atgrubnagiai žurnalistai, ir jos liko klajoti, kartojamos pačios savaime, ir lyg nereikalaujančios įrodymų. Tokios mielai naudojamos garsiausios klišės per paskutinius ketverius metus yra „naktinė reforma“, „buhalterinis mąstymas“, „konservatorių arogancija“ ir panašūs dalykai.

Kita kategorija – truizmai – patys savaime tai yra teisingi teiginiai, tačiau kurie nepasako nieko esminio, nes su jais visi sutinka ir be įrodymų – pvz., „darbo vietų kūrimas“, „verslo sąlygų gerinimas“, „emigracijos mažinimas“. Visa tai – siektini dalykai, ir vargu ar sutiksime žmogų, kuris sakytų, kad darbo vietų mums nereikia, arba, kad emigraciją turėtume skatinti. Problema čia – kad dažniausiai iš tikrųjų niekas nežino, kaip to pasiekti, o ir lengvai pasiekti kokiais nors konkrečiais veiksmais – vargu ar įmanoma, nes tos problemos – ilgalaikės, priklausančios nuo daugelio sudėtingų sąlygų, kurias gana sunku pakeisti.

Ir galiausiai – tai tiesioginis melas – kada išvardinami dalykai, kurių tikrai neįmanoma pasiekti, nors skamba ir labai gražiai – tai minimalios algos padidinimas iki 1509 Lt, vidutinės algos padininimas iki 1000 eurų ir pan. Žinoma, tokie dalykai gali realizuotis kada nors ateityje, palankiai susiklosčius aplinkybėms, tačiau tikrai to neįmanoma pasiekti keliais mostelėjimais vienos seimo kadencijos metu.

Kodėl visas šias nesąmones kalba politikai? Galimos kelios interpretacijos:

Viena priežastis – tai kvailumas ir neišmanymas. Geras pavyzdys – Vėsaitė, kuri, atrodo, nuoširdžiai tiki tuo, ką daro, todėl nori uždrausti atominę. Būtent dėl jos nuoširdumo labai stipriai norisi suabejoti jos sveiku protu ir darosi baisu, kai ji save mato energetikos ministre (gerai, kad jos partijos kolegos, atrodo kad, turi daugiau sveikos nuovokos ir ją net pakeiksnoja dėl jos spontaniško aktyvumo ir todėl gal sugebės ją palaikyti toliau nuo ministrės posto). Kitas pavyzdys – drąsos kelio partijos atstovai, kuriems, toks mano įspūdis, atrodo, kad užtenka patekti į seimą ir pakeisti kelis (ar visus) teisėsaugoje dirbančius žmones, ir iš to susitvarkys visos problemos (taigi, požiūris akivaizdžiai simplistinis). Čia, ko gero, galima išskirti atvejus, kada neišmanymas yra pastovus, ilgalaikis, arba kyla dėl to, kad žmogus tiesiog menkai pasigilino į tam tikrą situaciją ir tiesiog nežino kai kurių detalių. Geras pavyzdys pastarojo būtų vienoje laidoje netyčia ištarta Gylio frazė: „Pasiskolino 35 mlrd, ir, man finansistai sakė, už 9 proc.“. Kai kada žmonės susipainioja išskirdami esminius dalykus, kai nagrinėja reikalus, kuriuose jie nėra ekspertai – pvz., iliustratyvi Daujočio pozicija – aš vertinu Daujotį, nors man ir nepatinka, kad jis radikaliai kritikuoja Steponavičių ir aukštojo mokslo reformą ir aš  jam nepritariu, bet vis tiek jo argumentai ir pastebėjimai yra vertingi. Tačiau kai Daujotis VAE klausimu pareiškia, kad jis – prieš dabartinį projektą, nes reikia ne vieno o dviejų reaktorių – toks pareiškimas man atrodo kvailas (ko gero, jei mane kamuotų tokia abejonė – ar reikia dviejų reaktorių, ar vieno – aš tada būčiau linkęs pasikliauti ekspertais).  Kitais atvejais nesąmonių kalbėjimas yra susijęs su nuoširdžiu tikėjimu kažkokiais kitokiais kriterijais, kurie, tačiau, pasirinkti dėl nesugebėjimo įvertinti situacijos arba tiesiog neišmanymo. Tokiais atrodo kai kurie žalieji, kurie irgi eina iš idėjos prieš atominę, nors kai kurie jų atstovai mažai įtikina tuo, kad yra nuoširdūs neišmanėliai – ir būtent toks man atrodo Linas Balsys.

Taigi, kita kategorija priežasčių – tai cinizmas, kada akivaizdžios nesąmonės kalbamos tada, kai pats jas sakantis žmogus žino, kad yra sakoma nesąmonė, tačiau vis viena tai sako. Pavyzdžiui, kai Kirkilas Kubiliui sako: „kad jūsų visi rodikliai blogesni nei 2008 metais, pradedant BVP…“, aš abejoju tuo, kad Kirkilas neišmano BVP, krizės ir kitokių rodiklių. Kai panašiai kalba Uspaskichas ar Butkevičius – aš irgi neabejoju, kad jie nėra durniai, ir jie aiškiai supranta ką sako. Jie žino, kad tai, ką jie kalba (apie krizę, apie ekonomiką, apie atlyginimus) – visa tai tik demagogija, ir jie ja naudojasi. Ir tai daro ciniškai, patys aiškiai suprasdami, ką daro. Šis atvejis, nors ir gali viduje piktinti, vis tik yra puikiai suprantamas – tiesiog pasirinkta tokia strategija, jie žino, ką jų rinkėjas nori girdėti ir todėl taip kalba. Ko gero, tai sunkiai išvengiama politikos dalis, ir kai kuriais atvejais ją labai norisi pateisinti – pvz., man nelabai įdomu, ar Čekuolis kalbėjo tiesą apie VAE, ar melavo – svarbu, kad jis galėjo pritraukti kai kuriuos referendumo dalyvius. Ir tai tam tikra etikos dilema, kurią sunku išspręsti. Man norisi tikėti, kad tie politikai, kurie cinišką melą išnaudoja kaip instrumentą tikslui pasiekti (taigi – cinikai-instrumentalistai), vis dėl to supranta, ką daro, ir galų gale rinksis tą kelią, kuris ir turėtų būti pasirinktas – ty, tikiuosi, kad Uspaskichas su Butkevičiumi nepuls ardyti mokesčių sistemos ar itin keisti minimalių atlyginimų tvarką, ir tuo pačiu tęs VAE kūrimo darbus.

Bet blogai būtų, jei taip nebūtų, ir tokiu atveju jie pasirodytų beesą cinikai-egoistai – ty tie, kurie sąmoningai išnaudoja melą ir demagogiją savo siauriems tikslams pasiekti. Tokiems gali būti nelabai svarbu, kaip baigsis visas reikalas, svarbu, kad jie pasiektų savo interesų, ir jiems nesvarbu, kokios viso to pasekmės. Ir pirmiausia prieš akis iškyla Vagnorius  – jis nėra kvailas, jo tikrai negalima tuo kaltinti. Vadinasi, jis puikiai nutuokia apie VAE naudą, tačiau kad bent kažkiek pakelti savo partijos liekanų reitingą, jis nesibodi griebtis atvirai demagogiškų veiksmų. Tas pats, ko gero, pasakytina apie Karbauskį (tik jo priežastys – gali būti kitokios nei Vagnoriaus), tas pats – apie Balsį. Kitas ryškaus ciniko-egoisto pavyzdys – tai Zuokas, kuris irgi gali šnekėti bet ką, svarbu, kad tik tai pasitarnautų jo interesams. Vėlgi, Zuokas neatrodo kvailas žmogus, jis gerai supranta, ką pats sako, tačiau man atrodo, kad jam visiškai neįdomu, kaip ten viskas baigsis ir todėl jis sau leidžia šnekėti bet ką. Nors kita vertus, Zuokas galėtų būti ir pavyzdžiu tokio fenomeno, kaip įtikėjęs-cinikas-egoistas. Mat reikalas tas, kad Zuokas kurį laiką rašė blogą, kuriame bandė dėstyti savo pažiūras ir mintis. Tokius dalykus būtų sunku daryti vien tik iš reikalo, be tikėjimo tuo, ką darai. Taigi, jis iš dalies gali tikėti savo veiksmais. Ir esu matęs panašių pavyzdžių daugiau iš savo pažįstamų – žmogus veikia nusižengdamas tam tikriems etikos principams, tačiau vietoj to, kad tai pats sau pripažintų (taip, aš čia elgiuosi savanaudiškai, ir žinau, ką darau, pažeisdamas šias taisykles), jis sugalvoja sau pasiteisinimų, kuriais tikina tiek kitus, tiek save, kad jis yra teisus – matyt ir tokiems žmonėms reikalingas tikėjimas tuo, ką darai. (Pvz., kartais žiūrėdamas į Kirkilą ar Butkevičių, aš kartais pagalvoju, kad jie iš tikrųjų tiki tuo, ką patys sako, tačiau kiek vėliau susiprantu,  kad jie nėra durniai, ir, per skausmingą disonansą, pradedu suprasti, kad jie tiesiog meluoja). Ir iš tikrųjų yra sunku atskirti, ar žmogus yra tik cinikas-egoistas, ar jis yra pats įtikėjęs savo kalbamomis nesąmonėmis – gal tikrai Vagnorius, Balsys, Karbauskis, Zuokas – patys tiki tuo, ką jie šneka? Bet į kvailus žmones jie tikrai nepanašūs (nebent labai giliai klystu), taigi, jie greičiausiai – cinikai.

Žinoma, pasaulis daug sudėtingesnis, nei aš jį įsivaizduoju. Gali būti ir toks atvejis, kada tai tėra cinikai-instrumentalistai, tačiau jie tiesiog blogai numatė ir nuskaičiavo savo veiksmų pasekmes – taigi, jie tiesiog padarė kai kurių klaidų, nors nebūtinai dėl to, kad jiems tai nerūpėtų (tai yra – susipainioję-cinikai-instrumentalistai, kurie vis tik skiriasi nuo cinikų-egoistų). Pvz., kokia interpretacija geresnė – Vagnorius nuoširdžiai tiki referendumo reikalingumu? (tada jis durnius, nors du trečdaliai balsavusių taip ir nemanytų); Vagnorius žino, kad VAE – būtų gerai, tačiau jam tai yra dzin, jam svarbesnis reikalas – pakelti savo nykstančios (jau ir išnykusios) partijos reitingą? (tada – cinikas-egoistas); ar – Vagnorius žino, kad VAE – gerai, tačiau manė kiek pažaisti referendumu keldamas savo nykstančios partijos reitingą, tačiau nesitikėjo, kad referendumas įvyks? (taigi – susipainiojęs-cinikas-instrumentalistas). Iš principo man labiausiai norėtųsi tikėti būtent šia versija – kad tiek Butkevičius, tiek Kirkilas, tiek Uspaskichas – būtent tokie ir yra – tai yra, jie visi tikėjosi, kad referendumas neįvyks, ir leido sau pasismaginimui paspardyti konservatoriams į paširdžius, tikėdamiesi iš to naudos ir sau, tik neįvertino rizikos, kad viskas pakryps blogesne linkme, referendumui įvykus. Taigi, tam tikra prasme – jie yra ir durniai, nes neapsiskaičiavo, ir tam tikra prasme egoistai – nes savo siauriems interesams patenkinti leido sau žaisti itin svarbiais Lietuvai dalykais, neįvertinę su kokia ugnimi jie žaidžia.

Taigi, kaip besuk, ko gero nesąmonių kalbėjimas yra susijęs su visomis šiomis priežastimis – su kvailumu ir neišmanymu, su cinizmu naudojant demagogiją kaip instrumentą savo tikslams pasiekti, ir su siauru egoizmu – tik su vienomis daugiau, su kitomis mažiau. Blogiausia, kad visos šios priežastys – atstumiančios, todėl labai blogai reaguoju į akivaizdžių nesąmonių kalbėjimą. O tokių per šiuos rinkimus klausiausi daug, nuomonės VAE klausimu – tik vienas iš pavyzdžių.

(Žinoma, bėda ir tai, kad esu šališkas – aš atskiriu, kada konservatoriai irgi kalba akivaizdžias nesąmones, bet tada man atrodo, kad taip ir turi būti – tiesiog demagogijos ir populizmo dozė būtina rinkimams laimėti. Tačiau nuo kitų partijų demagogijos – mane tąso, nors ir bandau joms irgi tą teisę pripažinti).

 

 

 

Pirmadienį po rinkimų daugelis žmonių vienas kitą klausinėja: Na kaip, už ką balsavai. Klausinėja net tie, kurie paprastai politika nesidomi. Galima išgirsti pačių įvairiausių nuomonių. Nuprognozuoti, kaip atskiras žmogus balsavo – sunkus dalykas, visiškai neaišku, kodėl jo balsas yra toks. Vieni baisisi tuo, kad pirmauja darbiečiai – jiems atrodo, kad Uspaskichas – vagis ir tiek. Kitiems Uspaskichas patinka. Kai kuriems atrodo, kad Venckienė – šizofrenikė, o už ją balsavusius vadina debilais, o kitiems patinka „intelektualai“ – Daujotis, Ozolas, Gylys. Kai kuriems komsomolkė yra įvariusi gilią alergiją Paksui. Dar kiti komsomolkės tada neskaitė, todėl tvarkiečiai alerginės reakcijos nesukelia. Užtat alergiją sukelia Kubilius. Kiti nustebina, pasakę, kad balsavo už liberalus. Panašiai ir su tais, kurie domisi politika – man sunku numatyti, kokia idėja jiems šaus į galvą ir ką jie pasirinks – kad kas nors vadovautųsi racionaliais, kaip man atrodo, kriterijais, to nėra. Net jei renkasi tą pačią partiją, kaip ir aš, dažniausiai dėl visai kitokių priežasčių. Tai nepriklauso nei nuo išsilavinimo, nei nuo domėjimosi politika. Dar daugiau – patirtis pamokė, kad reikia vengti pokalbių apie politiką, jei kitas žmogus pats jų neinicijuoja, nes mano argumentacija baigiasi dar liūdniau – galiu ginčytis iki pamėlynavo, tačiau ar tai paveikia mano pašnekovo nuomonę? Gal… Gal ir pasėju kokį abejonės grūdą, tačiau dažniau baigiasi taip, kad man iš burnos drimba putos ir lieka sunku susitaikyti su dar ne taip seniai buvusiu maloniu pašnekovu. Žmonėms sunku įteigti, kad nereikia balsuoti už marginalus, kad egzistuoja partijos, kurios yra ideologiškai marginalios – tas groja labai mažai.

Kai kas klausia – kaip dabar bus, kai socdemai su darbiečiais paims valdžią? Stengiuosi būti optimistas ir tikėti gera žmogaus prigimtimi. Visų pirma, sakau tiek kitiems, o dar labiau pats sau – tai nereiškia, kad nutiks kažkas labai blogo. Norisi tikėti, kad politikai vis tik ieško geriausio Lietuvai kelio. Net tada, jei man atrodo, kad jie klysta (pvz., dėl atomo), gali būti, kad klystu aš pats, o gali būti, kad jie visai nuoširdžiai tiki tuo, ką daro, ir anksčiau ar vėliau patys prieis prie teisingų išvadų, arba suras kokį kitą kelią. Net jei taip nebus, vis tiek dar turiu kuo pasikliauti. Ir pirmiausia – tai valstybės tarnautojų korpusu. Kiek esu jų matęs – jie dažniausiai išmano savo darbą, turi savo supratimą, kaip būtų geriau. Ir net jei ateina ministras, kuriam nėra labai įdomu, ką veikia jo ministerija, ar jis neturi aiškios vizijos, kaip viskas turėtų būti (man atrodo, kad toks buvo Palaitis arba Kazlauskas, nors gali būti, kad ir klystu dėl jų), tai svarbiausia, kad jie bent netrukdytų – valstybės tarnautojų korpusas paprastai žino savo užduotis ir veikia pagal anksčiau apgalvotą ilgalaikį strateginį planą. Ministras net gali piktnaudžiauti savo valdžia, įkišdamas kai kur savo žmones ar suorganizuodamas laimėti kurį nors projektą, bet valstybės tarnautojai turi savo požiūrį į tai, ir stengiasi, kad net ir tokiu atveju ilgalaikiai Lietuvos interesai nenukentėtų ir būtų įgyvendinti. Iš tikrųjų ministras turėtų būti baisiai aktyvus, kad labai stipriai pakenktų ministerijos darbui. Bet pasikliaunu gera žmogaus prigimtimi, kad jei ministras nelabai supranta, tai labai ir nesikiša, o valstybės tarnautojai (dar kartą dėkui jiems) dirba savo darbą toliau. (Žinoma, protingas ir iniciatyvus ministras su vizija – padeda, bet jis tikrai nėra būtinas, kad ministerija negalėtų veikti ir be jo).

Taigi, net ir šie rinkimai Lietuvai nepasibaigs visiškai blogai, viskas judės ir toliau, kaip ir po senovei. Kas nudžiugino – konservatoriai gavo daugiau kaip 9 mandatus, ir tai rodo, kad bent dalis žmonių įvertino jų darbą ir suprato, kodėl buvo reikalingi jų veiksmai, dėkui jiems už tai.

Kas dar nustebino – liberalų sąjūdis. Vis tik buvau neteisus, manydamas, kad už juos balsuoti nereikia – jiems pavyko nustumti liberalcentristus į nebūtį (nors ir paaukoti tie 2 proc rinkėjų balsų) ir būtų išvis idealu, jei nepasisektų ir tiems dviems liberalcentristų kandidatams vienmandatinėje – tokiu atveju gal jie išnyktų neištvėrę keturių metų vegetacijos ir galų gale liberalai galėtų susirinkti tiek balsų, kiek yra žmonių, palaikančių liberalus.

Kas liko padaryti ateičiai – tai darbas su pačiais rinkėjais. Man nėra svarbūs tie, kurie balsuoja už socdemus. Man daug svarbiau ir įdomiau tie, kurie balsuoja už darbiečius, tvarkiečius ir drąsos kelią. Galima pasikėlus iš aukšto juos vadinti debilais, runkeliais, kaimiečiais, tamsuoliais, nesuprantančiais, ką jie daro. Bet tokių daug ir tarp išsilavinusių žmonių. Manau, kad jei pavartytume BNS ir RAIT exit poll’o duomenis, tai socialinė tokių rinkėjų struktūra nelabai skirtųsi nuo konservatorių ar liberalų rinkėjų – taip, keliais procentais gal mažiau išsilavinusių, aukštesnes pajamas turinčių, gyvenančių miestuose, bet iš principo struktūra yra ta pati. Manau, kad mes vis dar nesubrendę iki to lygio, kai rinkėjai nebalsuos už ideologiškai marginalias, aiškios pakraipos neturinčias partijas. Spėjų, kad kuo skiriamės nuo Vakarų – tai  ne tuo, kad Vakaruose rinkėjai savo išsilavinimu, protu ir politine branda yra kažkokie kitokie. Greičiausiai jie labai panašūs į Lietuvos rinkėjus (nors ir sočiau gyvena). Greičiau tik tiek, kad per daugelį dešimtmečių Vakaruose jau yra susiformavusios tradicijos ir įpročiai, už kurias partijas galima balsuoti. Iš dalies taip nutiko dėl to, kad evoliucijos būdu išliko tos partijos, kurios turėjo aiškiausią ideologinį stuburą, kuris leido išlikti jų pasekėjams, net esant lyderių kaitai ir nepalankioms sąlygoms (taigi, tradicinės kryptys – socialdemokratai, konservatoriai, liberalai). Iš dalies taip yra dėl to, kad rinkėjų įprotis balsuoti tik už ‘tradicines’ partijas, yra įaugęs giliai su visa Vakarų patirtimi. Marginalinė ad hoc sukurta partija – Vakaruose neturi daug šansų (nors, tikriausiai kaip ir visur, būna tam tikrų išimčių). Todėl pagrindinė kova ir vyksta tarp tradicinių partijų, ir rinkėjai daug nesvarsto, ar kokia nauja partija atitinka jų interesus, ar ne – ji tiesiog nauja, ir todėl neturi daug šansų. Tad net ir nelabai išsilavinęs Vakarų rinkėjas mieliau balsuoja už tai, kas yra gerai pažįstama ir įprasta, negu už įtartinas naujove. Mes esame jauna demokratija, mes neturime tokio įpročio. Todėl net išsilavinę žmonės yra pasimetę tarp daugelio kriterijų, kaip galima būtų atsirinkti partiją, vertą mano balso. Todėl ir tokia košė kriterijų įvairovės, iš čia ir tokia margaspalvė košė iš įvairaus plauko partijų.

Ko mums reikėtų – tai nusistovėjimo, kol atsiras supratimas, kad ideologiniai marginalai ir yra sunkiai prognozuojami ideologiniai marginalai. Lietuvos rinkėjai – kol kas labai reiklūs. Kai jie stovi prie labai didelio partijų meniu, jie labai reikliai peržiūrinėja kiekvieną ‘patiekalą’. Vakarų rinkėjo pasirinkimas – gerokai skurdesnis. Reiklus Lietuvos rinkėjas, vos tik jam nepatiko, gali lengvai mesti vieną partiją ir pasirinkti kitą. Vakarų rinkėjui – tokio pasirinkimo nėra. Bet tai yra kaina, kurią mokame už stabilumą. Jei renkamės tik iš dviejų ar trijų partijų – tai tikimybė, kad jose nemažai dalykų mums nepatiks – gana didelė. Bet jei neturime pasirinkimo, mes susitaikome su šiais dalykais ir renkamės tai, kas yra arčiausiai mūsų – Vakarų atveju tai – tradicinė partija. Tuo tarpu Lietuvos rinkėjui sunkiau – man nepatiko politiko argumentacija (elgesys, arogancija ar dar balai žino kas), todėl aš laisvai galiu pasirinkti, kad už tą partiją nebalsuosiu – pilna kitų, kurie laukia mano balso. Taigi, laisvė atrodo didelė, bet ji ir žudo – taip Seime susitelkia partijų margumynas (beje, gal šiais metais net ir mažesnis nei kitais?), kuris vargiai ar atitinka mano interesus bent iš dalies. Ir čia tragedija dar ta, kad rasti partiją, kuri idealiai atitiktų mūsų visus lūkesčius (kurie man tik šauna į galvą) – tokią partiją rasti sunku. Todėl rinkėjas, stovėdamas prieš itin gausų partijų „meniu“ pasimeta – ir sako „balsuoti nėra už ką“. Visi kažkuriuo aspektu neįtinka, todėl netinka niekas. Paradoksas – bet didelė pasirinkimo laisvė nėra absoliučiai didelė, tačiau ji priverčia mus jaustis nepatenkintais net savo pasirinkimu. Galiausiai kai tauta nusprendžia, kas turės būti seime, tai gaunasi margumynas, kurį visi vėl vieningai keikiam. Tad paradoksas ir tame, kad Vakarų ‘demokratija’, siūlanti daug mažesnį pasirinkimą, tuo pačiu nepriverčia rinkėjų spjaudytis dėl visų bendro ir ‘suvidurkinto’ pasirinkimo (žinoma, ten irgi rasi visaip kalbančių).

Taigi, mums dar liko labai daug augti, kol galų gale mūsų ‘meniu’ liks vos keletas partijų, turinčių aiškiai apribėžtas ideologines vertybes. Tą eilinis vidutinis rinkėjas turės anksčiau ar vėliau suprasti, ir neverta jo už tai smerkti, jam greičiau reikia pagalbos, kad jis pajėgtų išsivaduoti iš šios visos makalynės. O padėti pirmiausia turėtų elitas, nuo kurio turėtų ir prasidėti visi pokyčiai. O kadangi elitas pats yra susipainiojęs, kaip čia kurios partijos ir kam jos reikalingos, vadinasi, mums reikia daug didesnio susikaupimo, susitelkimo ir kantrybės aiškinant, kas yra partijos, kokios yra tradicinės vertybės ir ideologijos, ir kokie yra vieni ar kitokie tų ideologijų pasirinkimo motyvai. Todėl mes turėtume ne puldinėti vienas kitą, o kantriai (ir nesišaipydami iš būsimų savo rinkėjų) dirbti, kad bent po truputį pradėtume bent jau labiau išsilavinusius žmones pratinti prie minties, kad pirmiausia ne tiek svarbu pačios partijos ir jas sudarantys žmonės (kurie kartais, kaip šaukštas deguto, sugadina visą vaizdą), kiek partijos propaguojama ideologija – ty, kokių vertybių, bent teoriškai, turi siekti tokia partija ir kaip tai turėtų atsispindėti konkrečiuose valstybės valdymo sprendimuose. Tik taip mes galėsime pasiekti didįjį strateginį tikslą – pamažu atsikovoti savo aveles iš ideologiškai marginalių partijų.

Ką gi, BNS’as paskelbė apklausos duomenis. Iš principo kaip ir turėjo būti – Darbo partija – 19,8 proc, Socdemai – 17,8. Taip ir turėjo būti, nesunku numatyti.

Kas keisčiau – konservatoriai vis tik sugebėjo paimti trečią vietą – 16,7 procento. Taigi, tai nėra visiškas pralaimėjimas, švytuoklė pradėta stabdyti.

Nustebino liberalų sąjūdis 8,5 – aplenkė ir Drąsos kelią  (8,5) ir Tvarką ir teisingumą (8,4 – šitai jiems visiška nesėkmė, gal ir išnyks kada nors). Jiems pavyko galų gale perspjauti ir atsiplėšti nuo libcentristų (3), nors kartu vis tik būtų turėję daugiau. Jei dar libcentristai negaus vietų vienmandatėse, teks man pripažinti, kad buvau neteisus, sakydamas, kad už juos balsuodamas degini balsą – kaip ilgalaikė strategija ėjimas atskirai – kaip ir pasiteisino.

Žinoma, tai tik apklausa, ir nėra vienmandačių. Bet akivaizdu, kad premjeru bus tas, kas lankstesnį stuburą turės (teorinių šansų netekti premjero posto turi net ir Uspaskichas)

Ką gi, palaikančių dešiniąsias jėgas – 25 proc. nuo balsavusių. Tai nėra taip blogai, mes tikrai galim susitelkti, ir ne tik internetuose. Tad kol kas nuosaikiai džiūgauti. Tačiau negalima numoti ranka į rinkėjus, rinkusius darbiečius, tvarkiečius ar drąsos kelią – galiausiai tai tie rinkėjai, kurie anksčiau ar vėliau turėtų nudreifuoti ir apsistoti ties kairiaisiais ar dešiniaisiais. Ilgalaikė strategija tokia ir turėtų būti – laimės tie, kurie ras kelią kaip prisijaukinti tokius rinkėjus.

Įdomiausia, kaip vis tik bus su atomine – Butkevičius pats prisikalbėjo, kad jos neturi būti. Tačiau tikriausiai suvaidins, kad derybose dėl valdžios teko paaukoti šį punktą ir dabar dės visas pastangas, kad užtikrintų ‘projekto skaidrumą’

Trumpai nusakysim esmę. (Ilgesni argumentai čia).

Tėra tik kelios partijos, už kurias balsuodamas neišmesi balso, nes jos surinks bent 5 procentus rinkėjų balsų ir pateks į Seimą:

– Darbo partija (Uspaskich)

– Tvarka ir teisingumas (Paksas)

– Socialdemokratai (Butkevičius)

– Konservatoriai (Kubilius)

(na, dar gal gali patekti koks drąsos kelias ar liberalų sąjūdis – bet balsuodamas už juos rizikuoji savo balso ir netekti, taigi, gerai pamąstyk, jei neteksi savo balso – vadinasi gali užleisti vietą partijai, kurios visai ir nenorėtum toje vietoje matyti).

Kodėl nebalsuosiu už Darbo partiją ir Tvarką ir teisingumą – jie neturi ideologijos ir vertybių, ir todėl sunkiai prognozuojami, kaip elgsis (o jei dar paklausysi jų rinkiminių kalbų per LRT – tai jų pažadų nepagrįstumas verčia plaukus šiauštis).

Kodėl nebalsuosiu už socialdemokratus – vis dar per daug komunistų jų gretose (beje, Butkevičius rinkiminėse laidose irgi dalina nepagrįstus pažadus, nors gal ir ne tokius baisius kaip darbiečiai ir tvarkiečiai, bet vis tik meluoja daug).

Vienintelis variantas – konservatoriai. Kubilius, nors ir stipriai apjuodintas žurnalistų, ir todėl nekenčiamas, bet vis tik tai vienintelis variantas, ištraukęs Lietuvą iš katastrofos (ir net daugiau, nes jei būtų vykusi pas mus devalvacija, tai būtume iš paskos nusitempę ir latvius, ir estus (nors, ačiū jiems, jie irgi tą galimybę turėjo).

Atskiras žodis apie liberalų sąjūdį – deja, kol nesugebėjo apsijungti su liberalcentristais, tol neįrodė, kad sugeba sutelkti, o ne skaidyti. Todėl nepraeis to menko penkių procentų barjero, o balsas už juos bus išmestas socialdemokratų ir darbiečių naudai.

(Lygiai taip pat dėl drąsos kelio – susibėgę ten žmonės parodė, kad nesugeba įvesti savo partijose tvarkos, todėl kokios garantijos, kad jie tai sugebės padaryti savo naujoje partijoje ir valstybėje?).

Rinkimai artėja, reikia išsakyti savo nuomonę.

Pirmiausia – apsibrėšime, iš ko galima rinktis. Manau, kad reikia rinktis tokią partiją, kuri turi šansų būti išrinkta, nes kitaip balsas nueis šuniui ant uodegos. Taigi, pirmiausia reikėtų žiūrėti į partijų reitingus. Apklausos rodo, kad rinkiminį penkių procentų barjerą gali praeiti keturios partijos – socialdemokratai, konservatoriai, darbo partija bei tvarkos ir teisingumo. Manau, kad jau vien dėl to verta už jas balsuoti. Toks kriterijus naudingas, nes atiduosi balsą, pvz., už liberalus, o pasirodo, būsi išmetęs tą balsą veltui, nes jie apskritai nepraeina to rinkiminio barjero (nes susiskaldę ir išsidalina savo balsus tarpusavyje). Taigi, jei idėjiškai toks tavo veiksmas – balsuoti tik už labiausiai patinkančią partiją, neatsižvelgiant į reitingus – kaip ir teisingas (nes balsuoji pagal savo įsitikinimus), tačiau praktiškai – rezultato jokio. Tad pagal šį kriterijų už visas kitas partijas, tarp jų ir liberalus (apie juos – dar šiek tiek vėliau), balsuoti nereiktų. [Beje, toks aiškus įsivardijimas sau, kas yra rimta politinė jėga, turėtų padėti ir pačioms partijoms, nes dabar kokie konservartoriai iš anksto pareiškia, kad va, nebendradarbiausim mes su kokiais komunistais, uspaskistais ar paksistais, tačiau tuo pačiu save jie iš anksto pasmerkia saviizoliacijai, nes ko gero realiausia tai, kad nė viena partija artimiausiu laiku neturės absoliučios daugumos,  o tai reiškia, kad norint pasiekti savo tikslų neišvengiamai reikės bendradarbiauti su kitomis politinėmis jėgomis, kiek jos jums nepatiktų. Beje, konservatorių tonas šiuo metu yra stipriai sušvelnėjęs lyginant su praėjusiais rinkimais ir jie nebeskuba atsiriboti mirtinais įžadais nuo kurios nors partijos, nes, matyt, jie ir patys supranta, kad bendradarbiavimas neišvengiamas. Tai ir gerai, nes tokia jau ta realybė – tiesiog dabar žmonės palaiko būtent tas keturias, o ne kitas partijas, ir nieko čia labai nepadarysi, sąlyčio taškų ieškoti reikia, nes būtent jos bus seime ir tik bendradarbiaujant galima siekti savo tikslų – pan. kaip Barclay’us rašė apie Bagration’ą – ‘tik nusileisdamas jam kai kuriuose klausimuose ir pūsdamas jo savimeilę, aš galėjau pasiekti reikšmingų tikslų kitais klausimais, kurie buvo strategiškai svarbūs’ (citata iš atminties)]

Sekantis kriterijus, pagal kurį reikėtų rinktis, už kurią partiją balsuoti – tai aiškios ideologinės krypties turėjimas. Manau, kad tai vertingas kriterijus, nes jis bent apytiksliai nusako, kokios pozicijos įvairiais klausimais greičiausiai laikysis ši partija, ar bent kokios turėtų laikytis – ar bent jau tikėsimės, kad pamažėle artės prie tokios krypties. Ideologinei krypčiai apibrėžti ko gero geriausiai tiktų jau daugiau kaip šimtą metų naudojamas dešinės – kairės kriterijus. Kodėl reikėtų orientuotis į jį – jei jau jis per tiek laiko nenumirė, vadinasi jis yra naudingas. Yra kalbų, kad dabar kairė susilieja su dešine ir idėjos supanašėja – matomai, kitaip neišeina, ir politikai nori nenori turi atsižvelgti į abiejų ideologinių krypčių siūlomas geriausias idėjas. Bet pranašavimai, kad kairė ir dešinė politika tuoj išnyks visiškai – vargu ar teisingi, ir kol kas dar neatsirado nė vieno kitokio rimto skirstymo, kuris padėtų atsirinkti politiko veiksmus apibrežiančią kryptį. Pavyzdys galėtų būti fiskalinio stimulo ir fiskalinės drausmės pasirinkimas. Niekas nesiginčija, kad bet kokia vyriausybė turėtų vykdyti anticiklinę politiką, tačiau dešiniesiems būtų svarbu pabrėžti fiskalinės drausmės, kai kairiesiems – fiskalinio stimulo svarbą (nors konkrečiu Lietuvos atveju tai tik kalbų lygio klausimas, audrinti vaizduotei, bet realiai mes pasirinkimo fiskaliniam stimului neturime, nepriklausomai nuo to valdžioje būtų dešinieji, ar kairieji).

Taigi, pagal tokį kriterijų atkrenta Darbo partija bei Tvarkos ir teisingumo partija, nes sunku pasakyti, kokio pobūdžio yra šios partijos. Žinoma, mes galėtume peržiūrėti jų konkrečius veiksmus, balsavimą ar jų pažadus ir bandyti įsivaizduoti, kiek jie atitinka mūsų supratimą, kaip turi būti valdoma valstybė. Bet tai vis viena bus sunkiai sudėliojama ir prognozuojama mozaika, nes nesant aiškiam ideologiniam stuburui, sunku numatyti, kas tokio tipo partijoms gali šauti į galvą. Todėl atidėsime jas į šalį ir balso joms neduosim.

Lieka ‘tradicinės’ partijos – socialdemokratai ir konservatoriai. Nors dabar kai kurie žmonės sako, kad ‘tradiciškumas’ – arba ‘sistemiškumas’ – kaip ir blogis, nes tokie politikai per dvidešimt metų savęs neva nepateisino, ir tik prisidėjo prie blogio sistemos kūrimo, tačiau mano akimis tradiciškumas – kaip tik gėris, nes nusako, ko galiu iš tų partijų tikėtis. Žinoma, vargu ar šioms partijoms pavyksta išlaikyti ideologinį skaistumą ir neretai jų sprendimai ar kalbos yra nesuderinami su pagrindine jų ideologine linija, tačiau manau, kad tai greičiau laikini situaciniai aptemimai, kurie bėgant laikui ir atsirandant vis didesnei patirčiai vis labiau koreguojasi. Taigi, tikiuosi, kad ateityje partijų tradiciškumas ir ideologinis tyrumas tik didės, kuo daugiau patys žmonės sužinos, išmoks ir ims veikti vis labiau sistemiškai.

Taigi, pradėsime nuo socialdemokratų. Socialdemokratinė ideologija – pati savaime gana patraukli. Kai kuriems jauniems žmonėms turi tai patikti – teisingumas visiems, stengimasis kad visiems būtų gerai – tai gana patrauklios vertybės.  Tuo pačiu socialdemokratinė ideologija pagimdė ar prisidėjo prie tokių idėjų, kurios iš tikrųjų padeda gyventi daugeliui žmonių – tai socialinės apsaugos sistema, be kurios šiuolaikinės visuomenės gyvenimas būtų neįsivaizduojamas ir visai kitoks. Tuo labiau kai kurias socialinio teisingumo idėjas palaikytų ir daugiau žmonių, nei vien tik socialdemokratai – štai ir konservatoriai nesikrato progresyvinių mokesčių idėjos, nei kai kurie kiti nusimanantys žmonės, pvz. K.Girnius (pagarba jam) bei R.Lazutka (pagarba jam), kuris propaguoja ir daugiau socialinio teisingumo idėjų. Taigi, tą ideologinę liniją rinktis būtų galima. Problema – pačioje socialdemokratinėje partijoje.

Pats didžiausias priekaištas jai – vis dėlto tai yra buvusių komunistų partija. Žinoma, yra joje ‘tikrųjų’ socialdemokratų, ar žmonių, kurie stengiasi nuosekliai bent jau kalbėti, jei ne veikti, pagal socialdemokratinę ideologiją – pvz., Juršėnas, Sysas. Bet imant visumą pats didžiausias blogis, mano akimis, yra būtent tai, kad ją sudaro buvę nomenklatūrininkai. Manau, kad Lietuvai tai savo laiku nemažai pakenkę. Žinoma, galima sakyti, kad visose partijose yra buvusių komunistų. Bet socialdemokratų daugumą ir sudaro būtent buvę nomenklatūrininkai, kurie jau visa savo visuma dažniausiai ir sudaro ‘sistemą’ ta blogąja prasme – jie turėjo natūraliai susiklosčiusius senuosius ryšius, kurie padėjo jiems tvarkyti savo reikalus ir įtvirtinti savo žmonės įvairiose srityse. Būtent todėl daugelyje sistemų išliko pasipriešinimas bet kokioms reformoms, nes senųjų ryšių klano pagalba įsitvirtinę nomenklatūriniai karaliukai gindavo savo teritoriją ir neleisdavo jos liesti. Tai vyko sveikatos apsaugoje (ligoninių vadovų klanas), švietimo sistemoje (universitetų sužydėjimas dar LDDP laikais), energetikoje, bei įtariu kitose ūkio srityse. Būtent todėl iki šiol yra svarbu mažinti senojo nomenklatūrinio klano įtaka ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl socialdemokratams savo balso neatiduosiu.

Yra ir daugiau priežasčių, kodėl nesirinksiu socialdemokratų. Viena gali būti tai, kad kai kurios kairiųjų eskaluojamos idėjos, vargu ar realiai įsivaizduojamos Lietuvoje. Kaip minėjau – tai fiskalinio stimulo klausimas, kur socialdemokratai gudrūs žodžiais, bet vargu ar ką padarytų patys būdami valdžioje. Kitas – diskusijose nuolat jodomas darbo vietų kūrimo arkliukas, bet, deja, sunku įsivaizduoti priemones, kurių galėtųsi imtis bet kokia vyriausybė, kad tų darbo vietų būtų sukurta daugiau. Taigi, tai vėl toks klausimas, kur išliejama daug vandens, bet realiai nuo to niekas tikrai nesikeis. Papildomas minusas – energetikos klausimas. Socialdemokratų tikra klaida yra leisti reikštis Vėsaitei, kuri įsivardija save kaip ‘energetikos ministrė’ – jei ji tikrai būtų tokia, ji žlugdytų ilgalaikius projektus, kurie Lietuvai gali atnešti ilgalaikę naudą (turiu omenyje atominę elektrinę). Interpretacija socialdemokratų veiksmų gali būti dvejopa – arba jie patys nesupranta, kad tokie projektai neša Lietuvai didelę naudą (ir net eina prieš savo ideologiją – nes turėtų matyti naudą valstybės įsikišime į tokį klausimą) – bet tada jiems už tai riebus minusas; arba jie supranta atomo naudą ir svarbą, bet leidžia skleistis Vėsaitei keldami sumaištį ir kaišiodami pagalius dabartinei vyriausybei. Tokiu atveju jiems kitoks minusas – už demagogiją ir žmonių klaidinimą. Taigi, socialdemokratai kaip pasirinkimas atkrenta.

Žinoma, jei žmogus yra tikrai kairiųjų mylėtojas, tokiu atveju jo padėtis nepavydėtina – už socialdemokratus balsuoti negalima, tačiau kitos kairiosios partijos Lietuvoje nėra, alternatyvos – NK95 ar Paleckio frontas – apgailėtinai absurdiškos, kad jas rinktis, be to ir visiškai neįtakingos. Todėl tikrai nežinočiau, ką patarti žmogui, tikrai mylinčiam kairę. Gal vis tik reikėtų balsuoti jam už socialdemokratus, nors kaip sakiau – vien dėl nomenklatūrinio klano, tai tikrai ne mano pasirinkimas.

Gerai, kad man subjektyviai patinka dešinioji politika. Labiausiai man patinka dešiniųjų atsakomybės už save skatinimas – ‘valdžia turi mumis pasirūpinti’ mąstymo reliktas Lietuvoje dar labai gajus, todėl mes turime išmokti, kad pirmiausia mumis turime rūpintis mes patys. O labai rūpintis mumis valdžia vargu ar turi tiek resursų – visi mes turėtume įsisąmoninti galų gale, kad Lietuvoje mes sukuriame kol kas tik tiek, kad galėtume pasirūpinti tik pačiais vargingiausiai gyvenančiais žmonėmis. Todėl drąsiai balsuosiu už dešiniuosius.

Galėčiau net rinktis liberalus – jų liberali ideologija skleidžia irgi jauniems žmonėms patrauklias idėjas – laisvę, ribojimų panaikinimas, nesuvaržymas ir pan. Tik Laisvosios rinkos institutą kviesčiau geriau apsvarstyti savo misiją ir daromą poveikį – propaguodami kraštutinio liberalizmo modelį, jie daro rimtą žalą piliečių moralei – ką piliečiai iš jų girdi (kaip jie girdi) – tai „valdžia – blogis“, „mokesčiai – blogis“, „valdžia nemoka tvarkytis su mūsų pinigais“, „mokesčių nereikia mokėti“.  Labiau pabrėžčiau kitą liberalios ideologijos vertybių aspektą – tu gali pasirūpinti savimi pats ir nereikia laukti, kol valstybė pasirūpins tavimi.

Nepaisant tokių vertybinių diskusijų, man patiko liberalų darbas šios vyriausybės ministerijose – didžiausia sėkme laikau Steponavičiaus aukštojo mokslo švietimo reformą (ir ypač adoruoju Neriją Putinaitę 🙂 ), kur galų gale buvo pajudinti parazituojantys išsimpupuravę universitetai. Žinoma, reforma nebuvo tokia radikali kaip reikėtų – visiems aišku, kad ir taip trijų universitetų Lietuvoje būtų per daug – bet jei jau jis būtų ryžęsis imti į rankas peilį, tai greičiausiai būtų pasiutusi visa profesūra ir studentija ir vietoj dabartinės reformos tiesiog nebūtų likę paties Steponavičiaus (kaip ir bet kurio kito žmogaus, užsimojusio tokiam dalykui), tad tenka daryti nuolaidas realybei ir pasitenkinti bent jau tuo, kad buvo aiškiai nurodyti finansavimo principai – kad Lietuva gali finansuoti aukštąjį mokslą tik penktadaliui jaunimo, o ne visiems pageidaujantiems, norintiems ir už rankos atvilktiems. (Tiesa, dėl dabartinio pakilusio klyksmo apie egzaminų pokyčius  – tai vienas man artimas 🙂 ir protingas žmogus pasakė – o kada jie apskritai bus pasiruošę kokiai nors reformai ir nerėks, kad ta reforma per ankstyva, ar girdėjai kada nors, kad būtų kitaip? 🙂 ).

Man labai gaila, kad nepasisekė Čaplikui reformuoti sveikatos apsaugos. Nežinau koks žmogus yra pats Čaplikas, bet jam tikrai teko irgi nedėkingas darbas – mažinti išsipūtusią ligoninių sistemą dar sudėtingesnis darbas nei kapoti galvas universitetams. Todėl natūralu, kad neliko tam užsimojusio Čapliko, o ligoninių vadų klanas greičiausiai taip ir liko savo vietoje. Bet tai ko gero natūralus dalykas – gydytojų klanas, mano akimis, labai galingas ir dar niekam iš partijų nepavyko su juo susitvarkyti. Ir visos gražios kalbos, apie ligoninių tinklo optimizavimą, pasibaigė kartu su Čapliku (o gal vis tik įvyko ten reforma, tik apie tai garsiai nekalbama?).

Man sunkiau pasakyti ką nors apie Šimašiaus darbą – ten dar aiškinuosi, kokie turėtų būti pagrindiniai kriterijai, kad galėčiau jį įvertinti. Lygiai taip pat sunku suprasti, ką darė ar ko nepadarė Masiulis – čia man visiška mistika, ir esu praradęs viltį išsiaiškinti (nes nespėju sekti ir nelabai gerai nusimanau apie tą sritį). Bet didesnių priekaištų liberalams tikrai neturiu.

Tačiau vis dėl to už juos nebalsuosiu. Ir tam pagrindinė priežastis – kad pačios liberalios partijos Lietuvoje turi rimtą trūkumą – susiskaldymą. Todėl jų renkami balsai dalijasi bent jau pusiau (jei ne į dar kelias smulkesnes dalis), ir jau vien dėl to balsuoti už juos nėra protinga (mano požiūriu). Man atrodo, kad klaida buvo skaldyti liberalų partiją, tada, kai ji pasidarė vieninga ir inkorporavo centristus. Žinoma, blogai buvo tai, kad partijos vairas atiteko Zuokui, kuris užsiiminėjo įvairiomis aferomis (dabar laužau galvą ir niekaip negaliu prisiminti preteksto, kuriuo jis padovanojo miesto gabalą prie Ozo Rubikonui – ką už tai miestas gavo mainais? Be to, panašu, kad nori Vilniaus energijai padovanoti ir dalį Lietuvos elektros gamybos kvotų – taigi, veikia dideliais mąstais, o ką daryti, kad daug žmonių duodasi kvailinami). Tačiau įsižeidusiems Masiuliui, Gentvilui, Steponavičiui nereikėjo skelti partijos ir įkurti naują – manau, kad tai buvo klaida. Tiesiog tuo jie parodė savo nesugebėjimą susitvarkyti savo partijos vidiniuose reikaluose – vietoj to jie turėjo kovoti ir apvalyti partiją, o ne visiškai susilpninti liberalųjį sparną. Manau, kad partijos tuo ir vertingos, kad jos turi atidirbti mechanizmus, kaip atsijoti susitepusius ir netikusius žmones, ir, net jei neišeina iš pirmo karto, tai turėtų būti ilgalaikė orientacija ir darbas. Kitaip nauja partija vėl gali skaudžiai nukentėti, jei tokio mechanizmo nebus. Naujų partijų kūrimas tik kelią sumaištį, tuo tarpu darbas su senomis partijomis – nors ir neatrodo patraukliai, tačiau būtent jis daugiausiai ir žadantis. Juk, pavyzdžiui, mes nekeičiame buto vien todėl, kad sugedo durų spyna ir durys neužsidaro – mes tada remontuojame durų spyną. Taip turėtų būti ir su partijomis. Todėl vien dėl to nebalsuosiu už liberalus, kol bus dvi partijos, nė viena iš kurių nesurenka penkių procentų barjero (kol galų gale jos susijungs, išnyks, arba viena kuri aiškiai persvers kitą – tada bus galima svarstyti).

Taigi, lieka konservatoriai. Iš principo man tai tinka. Kaip sakiau, man patinka dešinė politika. Ir bendrai paėmus šios vyriausybės darbą – jis vertintinas teigiamai. Geriau įsigalvojus galima suprasti, kad konservatoriai pasiekė bent du svarbius tikslus, kurių vienas tiesiog buvo primestas – tai krizės suvaldymas, o kitas – tai nepriklausomybės siekimas (stiprus Lietuvos dešiniųjų akcentas) ir jos įtvirtinimas energetinėje srityje (ko reikalauja dabartinė situacija).

Tad pirmiausia vis tik reikėtų išskirti konservatorių darbą energetikos srityje – stiprus ėjimas buvo Energetikos ministerijos sukūrimas, kas leido konservatoriams realizuoti vieną pagrindinių siekių – Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą šalinant jos rimčiausią pažeidžiamumą energetikos srityje. Sekmoko pasiekimai akivaizdūs – pirmiausia, tai realus, apčiuopiamas ir potencialiai įgyvendinamas AE projektas (gaila, kad tik lietuviai savo pačių rankomis gali sunaikinti ką geriausio patys galėjo sukurti), o antra – galų gale priartėjusi suskystintų dujų terminalo vizija. Tikiuosi, kad gal kiek nors pajudėjo ir elektros tinklų jungčių su Vakarais reikalai, nors paskutiniu metu apie tai nedaug kalbama, taigi, gali būti,  kad ten taip džiaugtis nelabai yra dėl ko. Manau, kad tai didžiausias konservatorių pasiekimas, atitinkantis jų ideologiją. Tik gaila, kaip pasakė kažkuris protingas žmogus – kad kol kas dėl AE neprasidėjo negrįžtamas procesas ir lietuviai dar gali patys savo rankomis sugadinti visą reikalą (tikėkimės, kad socialdemokratai tai supranta, ir net jei bus išrinkti, Vėsaitė ministrė tikrai nebus – tegu gal geriau gauna kokį Socminą).

Kitas svarbus pasiekimas, nors greičiau primestas išorinės situacijos – tai krizės suvaldymas. Iš vienos pusės konservatoriai čia elgėsi taip, kaip ir priklausytų pagal savo ideologiją – fiskalinė drausmė ir pan., tačiau iš kitos pusės – realiai jie ir neturėjo kito pasirinkimo. Ir greičiausiai bet kokia kita kitų partijų vyriausybė būtų dariusi tą patį. Gal galima tik pagirti Kubilių už laikyseną ir operatyvumą – nors daug kas klykė/klykia/klyks dėl naktinės mokesčių reformos – būtent ji buvo tas žingsnis, padarytas laiku, nes kitaip buvo galima į krizę pradėti reaguoti ir tik po pusės metų, kas, greičiausiai, būtų suirutę padidinę (neaišku tik kiek – žymiai ar tik šiek tiek). Iš vienos pusės, Kubiliui tai buvo ne pirmiena – jau yra tekę prieš dešimt metų daryti tą patį, aiškinant, kad „biudžete pinigų yra tiek, kiek yra“. Tačiau iš kitos pusės dabar buvo sudėtingiau – tada visi buvo pripratę prie chroniško pinigų trūkumo ir apie tai daug nesvarstydavo. Dabar – jau visi buvo pajutę pinigų skonį, ir todėl garsiai rėkė, kai buvo ištrauktas kąsnis iš burnos.

Beje, didžiausios pagarbos nusipelno būtent Šemeta – man rodos būtent jis įtikino Kubilių apie ateinančią krizę ir būtinybę gelbėti finansus, nes Kubilius, po rinkimų greičiausiai tikėjęsis, kad dabar jo eilė po Kirkilo atsisėsti prie biudžeto ir pradėti pačiam skirstyti pinigus, tada sakė „mes daug kalbėjomės ir atrodo, kad kaip ten besukinėsi, o finansinės būklės gelbėjimas yra dabar svarbiausias dalykas“ (cit. iš atminties, taigi, gali būti iškraipymų). Ir nors kerštinga spauda trimitavo apie tai, kad Šemeta buvo ištremtas, bet manau, kad į Europos Komisaro vietą skiriami tik vertingiausi Lietuvos žmonės, ir taip darydavo net socialdemokratai.

Grįžtant prie fiskalinės drausmės politikos – dar vienas svarbus ir esminis konservatorių žingsnis buvo PVM lengvatų skylių užkamšymas – beje, apie tai daug prieš tai kalbėjo įvairūs ekonomistai ir analitikai – nuo Kuodžio iki Nausėdos, pažymėdami, ką pirmiausia reikėtų nuveikti mokesčių sistemos srityje. Beje ir vėlesnis Šimonytės ir finansų ministerijos darbas vertintinas gerai – atrodo, kad jie pamažu kamšo visas skyles, kuriomis naudojasi įvairūs piliečiai, kad nemokėti mokesčių – visi juk esame susidūrę su įvairaus plauko patentininkais – nuo statybininkų ir kirpėjų, iki mėsos pardavėjų, pro kuriuos praeidavo nemaži pinigai, tačiau kurie anksčiau nemokėdavo mokesčių. Žinoma, liko tam tikri nepadaryti darbai mokesčių srityje – pirmiausia, tai kai kurių ekonomistų teigimu,  pvz., Lazutkos, tiek pačios Šimonytės – tai per didelis darbo apmokestinimas Lietuvoje. Šalia to norėtųsi finansų ministerijai užduoti ir kitą klausimą – pvz., atlyginimais mes turėtume būti panašūs į kitas šalis, kurios turi panašų BVP lygį (skaičiuojant realų vienam gyventojui) – ty, į Latviją, Lenkiją. Tačiau mūsų atlyginimai yra mažesni – tai kodėl taip yra? Ar tai dėl to, kad Lietuvoje per daug atlyginimų vokeliuose? Ar tai dėl to, kad darbas iš tikrųjų per daug apmokestintas? Ar tai dėl visiškai kitokių priežasčių? Ir ką reikėtų daryti, jei vis tik tai atlyginimų vokeliuose problema? Bet jei vokelių problemą finansų ministerija dar gali ir turi bandyti kaip nors spręsti ar duoti pasiūlymus, tai dėl per didelio darbo apmokestinimo, lygiai taip pat kaip ir nekilnojamo turto ir automobilių mokesčių įvedimo – tai ko gero daugiau politinės valios problema. Čia tam savižudiškai turėtų ryžtis kažkuri viena partija, arba visos partijos turėtų džentelmeniškai sutarti ir garsiai deklaruoti tokį savo pasirinkimą – greičiausiai tik tokiu keliu einant įmanoma padaryti esminius pokyčius. Tačiau, kaip sakiau, finansų ministerijai priekaištų didesnių neturiu ir iš esmės jos veiklą vertinu teigiamai.

Apie kitas ministerijas – sunkiau ką nors pasakyti. Užsienio politika, krašto apsauga – man tolimi dalykai, nesu įsigilinęs. Socialinės apsaugos – tai vargu ar čia iš tikro įmanoma kažką esminio nuveikti. Tai tik tuščias aistrų kaitinimas kalbos apie pensijų didinimus ir pan. – iš esmės, jei pinigų nėra, tai jų geriau ir nespausdinti, nes po to visi verks dar daugiau. (Kitas toks nemažai aistrų sukėlęs klausimas – „ką laikyti šeima“ – irgi man atrodo toks gana tuščias. Mes galime pažaisti sąvokomis, gal net vienas kitas sprendimas tokio žaidimo bus nulemtas, bet koks nors esmingas politikos posūkis šioje srityje vargu ar įmanomas.) Esminis apsisprendimas pensijų srityje būtų tik – ar reikalinga mums antra pensijų kaupimo pakopa, ar ne. Nors LLRI labai nori jo, man pačiam sveikas protas sako, kad kaupimas dabar – vargu ar pasiteisinantis dalykas. Esmė – jei būčiau pradėjęs kaupti prieš penkiolika metų, tai tada alga mano buvo labai menka palyginus su dabartine ir nuo tų kelių šimų litų per penkiolika metų nelabai ką būčiau prikaupęs. Lygiai taip pat tikiuosi, kad po penkiolikos metų, esant tokioms pačioms tendencijoms (jei tik neįvyks koks nors visiškas krachas baisesnis už dabartinę krizę), mano alga vėlgi bus didesnė už mano dabartinę tiek, kad mano atidedami kaupimui pinigai vėlgi atrodys menkniekis (o kracho atveju greičiausiai irgi taip bus – po jo greičiausiai juokingomis atrodys tos sumos, kuriomis dabar operuojam). Bet kaip tai yra ir iš tikrųjų kaip bus – to niekas negali žinoti užtikrintai, todėl greičiausiai čia vienoks ar kitoks sprendimas bus daromas neužtikrintomis sąlygomis. Na, ką dar galima būtų padaryti socialinės apsaugos srityje – nebent sutvarkyti visų pensijų gavimo tvarką. Toks Lapinskas (skaičiau jo samprotavimus Delfyje, man patiko, nors ir nežinau, kiek jie profesionalūs), yra paskaičiavęs, kad mūsų pensijos mažos, palyginus su Latvija ir Estija, bet valstybės skiriama suma – panaši. Ir taip atsitinka dėl daugybės kitų įvairių pensijų rūšių, tame tarpe ir invalidumo pašalpų, nes invalidumo pensijas gaunančių pas mus yra neproporcingai per daug – taigi, lietuviai savo gerą atsiima kitu pavidalu. Tad, reikėtų kada nors čia įvesti tvarką. Nežinau, ar tai siektinas tikslas, ir ar realu, bet jei išgirsčiau, kad socialinės apsaugos ministerija tai padarė – padėčiau jai pliusą.

Sunku kalbėti ir apie ūkio ministerijos darbą – per mažai žinau, kad galėčiau sistemingai vertinti jos veiklą. Yra tam tikrų pagirtinų momentų – pvz., būtent iš Kreivio aš pirmą kartą išgirdau tam tikrą viziją, kaip turėtų atrodyti Lietuvos ūkis, ir kur jis turėtų vystytis. Nežinau, kiek ji buvo pagrįsta ar profesionali, bet bent jau man buvo aišku, kaip ministras įsivaizduoja, kas Lietuvoje turėtų vykti ateityje. Iki to laiko, ankstesni ministrai nebuvo nieko panašaus pateikę (ar bent aš būsiu tokius dalykus pražiopsojęs). Taip pat tikiu Žyliumi – žinau, kad žmogus protingas ir stengiasi, mąsto sistemiškai ir dėl stengiasi daryti sistemingą įtaką. Man sunku spręsti apie jo veiklą objektyviai, bet tikiuosi, kad jis pats galės kada nors pasakyti, kas jam pavyko ir ko jam nepavyko. Beje, Lietuvos ūkio sėkme galima laikyti ir Kubiliaus „investement Tzar“ titulą – už tas kelias pritrauktas sėkmingesnes investicijas (Barclay banko, IBM ir kt).

Kalbant apie konservatorių klaidas – tai didžiausia jų – būsto renovavimo programos neišnaudojimas. Jau krizės pradžioje kai kurie ekonomistai (pvz, Kuodis) siūlė skirtuoju milijardu pasinaudoti kaip mažyčiu fiskaliniu stimulu, bet, deja, to nepavyko padaryti. Konservatorių klaida buvo ta, kad jie nesugebėjo tam paskirti reikiamo dėmesio. Iš kitos pusės, kiek suprantu, tai ir nebuvo toks jau lengvas klausimas, kurį būtų galima lengvai išspręsti. To milijardo visiems tikrai nebūtų užtekę – taip, kad gyventojai galėtų sau galvos nesukti, o viską už juos padarytų ir sumokėtų valdžia. Todėl norėta pritraukti ir pačių gyventojų lėšų – paskolų forma. Bet krizės metu tai buvo pasmerktas projektas – didėjant bedarbystei žmonės kaupė pinigus juodajam ateities variantui, o ne galvojo kaip renovuoti būstą. Taigi, sprendimo reikėjo gerokai kūrybingesnio, ir jo nepavyko rasti. Greičiausiai ir kitai vyriausybei tai nebus taip paprasta. Galima tik tikėtis, kad ekonomikos pagyvėjimas gali leisti gyventojams atsikvėpti ir patiems pradėti investuoti į renovaciją – gal tada reikalai kaip nors pajudės, nors kaip fiskalinis stimulas tai vėl bus panaudota procikliškai.

Tačiau iš esmės konservatorių vyriausybės darbą vertinčiau teigiamai. Klaidos – neišvengiama darbo dalis,  ir vargu ar rasime tokią partiją, į kurią negalėtume mesti kokio akmens. Tuo labiau, kad Kubilius pademonstravo, kad gali dirbti ir tokios sunkiai suvaldomos koalicijos atveju, ir būtiniausi darbai vis tik buvo nuveikti. Todėl ramia sąžine ir balsuosiu už konservatorius.

Pagrindiniai argumentai būtų: 1) neišmesiu savo balso į šiukšlių dėžę vien dėl to, kad nebalsavau, arba balsavau už marginalinę partiją; 2) savo balsą panaudosiu rimtai, tik žmonėms dirbantiems ir darantiems pasirinkimus sistemingai, pagal tam tikrą vertybių sistemą (kiek tai įmanoma pagal dabartinį politikų pajėgumą), o ne pasikliaudamas tuo, kad jie „geri žmonės, gal žinos, kaip elgtis“; 3) balsą stengsiuosi panaudoti taip, kad būtų mažiau galimybių senąjai nomenklatūrai; 4) balsą atiduosiu dešiniąjai politikai – aš už tai, kad imtumėmės atsakomybės už save ir patys kurtume savo ateitį; 5) atiduosiu balsą konservatoriams – už tai, kad sunkiausius metus kantriai stovėjo priekyje, ir ieškojo sprendimų ten, kur jie neįmanomi, kai tuo tarpu visi kiti šunis ant jų korė.

PS. Dar turėčiau pridėti porą žodžių apie vadinamąsias nesistemines partijas. Jos, kaip žinia, irgi nepraeina rinkiminio barjero. Vienintelė realiai pateksianti į seimą atrodo N.Venckienė, kuri gali atsivesti keletą savo partiečių iš paskos. Man subjektyviai tos partijos nepatinka – jos kuriamos ne ideologiniu pagrindu, vadinasi jos labai menkai prognozuojamos ir neturi pozicijos svarbiausiais šalies valdymo klausimais. Keistu būdu jos pritraukė ir žmonių, kuriuos šiaip gerbiu – Navicką, Vilucką, Aleknonį, tačiau kurių pasirinkimas man atrodo keistas. Atrodo, kad bent kai kurie jų yra žmonės jautrūs ir imlūs įspūdžiams – labiausiai kai kuriuos jų paveikė matyti per televizorių vaizdai, kaip buvo panaudota prievarta paimant mergaitę. Jiems reikėtų dažniau lankytis tokiose vietose kaip nepilnamečių tardymo izoliatorius ir socializacijos centrai, be to – narkomanų lindynės ir panašios vietos. Tai padėtų jiems matyti pilnesnį vaizdą ir geriau suvokti prievartos panaudojimo problemas. Be to, labai nesutikčiau tuo kaltinimu ‘sistemiškumu’ – tipo, dabartinės ‘sisteminės’ partijos blogos, kad sukūrė tokią blogą nežmonišką valstybę – kaltinimas visai be pagrindo, nes manau, kad būtent ‘sisteminių’ partijų dėka mes turime labai normalią valstybę ir esame nemažai pasiekę, reikia tik palyginti save visame postsovietinių šalių spektre, kad suprastume, kur esame. Kitas priekaištas sisteminėms partijoms ir jose esantiems žmonėms būtų panašus į priekaištą liberalams – visada lengviau sukurti naują partiją, tikintis, kad visa kita stebuklingai pasikeis. Mano nuomone, kelias turėtų būti ne toks – jei jau nori tvarkyti valstybę, stok į egzistuojančią jau partiją ir bandyk ją sutvarkyti iš vidaus, kad ji taptų geresnė ir švaresnė. Nes jei to nesugebi – tai vargu ar sugebėsi sutvarkyti ir naujai įsteigtą partiją, ir todėl tavo sugebėjimai valdyti ir kurti – labai abejotini. Todėl už bet kokią naujai iškeptą partiją – nebalsuočiau iš principo.

PS2. Visai neseniai BNS pranešė (skaičiau Delfyje), kad apklausų duomenimis, jei skaičiuoti tik apsisprendusius už ką balsuoti rinkėjus, tai penkių procentų barjerą įveiktų liberalų sąjūdis ir Venckienės partija. Idėja įdomi – gal iš tikrųjų partijų galią reikėtų matuoti nuo apsisprendusių rinkėjų skaičiaus. Ar tai vertinga, parodys ateitis. Jei liberalų sąjūdis tikrai sugebės įveikti tuos penkis procentus – tada juos pasveikinsime. O ir su Venckiene tada teks išmokti kalbėtis. To ir linkėčiau patiems konservatoriams – surasti sąlyčio taškus net su tomis partijiomis, su kuriomis sunku surasti sąlyčio taškus, tačiau tai reikalinga bendriems tikslams pasiekti.