Tamsioji filosofijos marginalo pusė

Civilinė byla Nr. 3K-3-392/2013

Pareiškėja J. V. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad yra gimusi Lietuvoje, Vilniuje, tačiau 2008 m. rugpjūčio 8 d. Austrijos Respublikoje, Oetz mieste, ji sudarė santuoką su Austrijos piliečiu Friedrich A. W., gimusiu Austrijos Respublikoje, Kufsteino mieste. Pareiškėja nurodė, jog iki santuokos sudarymo jos pavardė buvo Balčiūnienė; kadangi sudarydama santuoką pasirinko vyro pavardę, tai Austrijos Respublikos kompetentingos institucijos išduotame santuokos liudijime pareiškėjos santuokos sudarymo metu įgyta pavardė jau yra nurodoma kaip W.

<…>

Pareiškėja taip pat nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog minėtame prašyme įtraukti santuoką į apskaitą buvo nurodyta pareiškėjos santuokos metu įgyta pavardė W., o išduotame santuokos liudijime jau nurodyta pavardė kaip V., kuri yra skirtinga nei santuokos metu vyro jai suteikta pavardė, ir prieštaraujant tokiam vienašališkam pareiškėjos pavardės be pareiškėjos sutikimo pakeitimui, ji atsisakė priimti šį liudijimą…

<…>

Pareiškėja prašė teismo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti įrašą pareiškėjos santuokos liudijime AA Nr. 278948 ir santuokos sudarymo įraše Nr. 5286 ir vietoje nurodytos pareiškėjos pavardės „V.“ įrašyti pavardę „W.“ bei išduoti naują santuokos liudijimą.

<…>

Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisinio reglamentavimo, taikytino Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašybai asmens dokumentuose

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. sausio 31 d. priėmė nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, kuriame nustatė, kad lietuvių ir nelietuvių tautybių Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės pasuose rašomi lietuviškais rašmenimis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstitucijos 102 straipsnį yra įgaliotas spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, 1999 m. spalio 21 d. nutarimu nustatė, kad toks reglamentavimas, kai visų Lietuvos Respublikos piliečių vardai ir pavardės asmens dokumentuose yra rašomi lietuviškais rašmenimis, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pirmiau nurodytame nutarime nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečio pasas – tai dokumentas, patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybę ir asmens tapatybę. Pase rašomi piliečio vardas, pavardė, kiti duomenys.  Pagal Konstitucijos 14 straipsnį lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti privalomai vartojama visose viešojo gyvenimo srityse.

<…>

Konstitucinis Teismas 2009 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą, kuriuo išaiškino <…>

„jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“. Konstitucinis Teismas pateikė sprendimą tuo aspektu, ar, Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja ir kai egzistuoja pirminiai užsienio valstybėse išduoti asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai, kuriuose asmens vardas ir (arba) pavardė įrašyti nelietuviškai. Šis Konstitucinio Teismo išaiškinimas taip pat aktualus nagrinėjamoje byloje, nes jame Konstitucinis Teismas aiškinosi, ar nurodytos motyvuojamosios Konstitucinio Teismo nutarimo dalies punktai reiškia, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašius asmens vardą ir pavardę valstybine kalba, to paties paso kitų įrašų skyriuje galima nurodyti asmens vardą ir pavardę kitokiais, ne lietuviškais, rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad jei Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje asmens vardas ir pavardė būtų rašomi nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, šiame piliečio pase išliktų ir oficialus asmens tapatybės patvirtinimas valstybine kalba, o  asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad piliečio paso kitų įrašų skyriuje įrašius asmens vardą ir pavardę nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja, nebūtų paneigti iš Konstitucijos kylantys imperatyvai, kad „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ ir kad viešajame valstybės gyvenime turi būti vartojama valstybinė kalba. Taigi Lietuvos įstatymų leidėjas turi diskrecijos teisę nustatyti, kad to paties paso kitų įrašų skyriuje asmens vardą ir pavardę galima įrašyti nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma, kai asmuo to pageidauja. Tokiu atveju įstatymų leidėjas turėtų nustatyti asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos paso kitų įrašų skyriuje nevalstybine kalba pagrindus, inter alia tai, kokiais objektyviais kriterijais vadovaujantis asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio paso kitų įrašų skyriuje gali būti rašomi ne lietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma. Taigi Lietuvoje egzistuoja teisinės prielaidos sukurti teisinį reglamentavimą, pagal kurį asmens vardas ir pavardė kituose paso įrašų skyriuose, nei tas, kuriame asmens vardo ir pavardės įrašas yra oficialus, skirtas asmens tapatybei nustatyti, būtų įrašytas nesugramatinta forma, ne lietuviškai rašmenimis. Kol šis teisinis reglamentavimas nėra įgyvendintas teisės aktais, nėra galimybės tenkinti kasatorės reikalavimo, tačiau, Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjui nustačius konkrečias taisykles, pagal kurias asmens vardas ir pavardė kituose paso įrašų skyriuose galės būti rašomi nelietuviškais rašmenimis nesugramatinta forma asmeniui to pageidaujant, kasatorė turės galimybę kreiptis dėl tokių įrašų atlikimo jos asmens tapatybę patvirtinančiame dokumente.

<…>

Paso įstatymo (Žin., 2001, Nr. 99-3524) 4 straipsnyje nustatyta, kad įrašai pase atliekami pagal gyventojų registro tarnybos duomenų centrinės bazės duomenis, o į šią bazę įrašai įtraukiami pagal asmenų civilinės būklės aktų įrašus, t. y. gimimo liudijimus ar santuokos liudijimus santuokos sudarymo ar įtraukimo į apskaitą atvejais. Taigi šiuose teisės aktuose įtvirtintas reglamentavimas skirtas apsaugoti valstybinės kalbos, kaip konstitucinės vertybės, statusui, o dėl jo konstitucingumo jau yra pasisakęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, todėl Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neturi pagrindo abejoti Civilinės metrikacijos taisyklių atitikimu įstatymams ar priešingai aiškinti jų nuostatas. Nustatytas konstitucinis imperatyvas pasireiškia būtinumu asmens – Lietuvos Respublikos piliečio – vardą ir pavardę asmens dokumentuose rašyti pagal lietuvių kalbos taisykles, taigi visi civilinės būklės aktų įrašai taip pat turi būti atliekami pagal lietuvių kalbos taisykles. Tačiau šalies įstatymų leidybos subjektams turint išimtinę kompetenciją nustatyti teisinį reglamentavimą, teismas neturi teisės keisti egzistuojančio reglamentavimo ar nustatyti naujas asmenų vardų ir pavardžių rašymo taisykles. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors nagrinėjamu klausimu diskusijos aktyviai vyksta įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios lygmeniu, tačiau kol nėra sukurta teisinio reglamentavimo, nėra galimybės teismo sprendimu suteikti asmeniui teisę įrašyti savo vardą ar pavardę kituose paso įrašų skyriuose nelietuviškais rašmenimis ir nesugramatinta forma.

Taigi, žemesnių instancijų teismai pagrįstai netenkino kasatorės prašymo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Civilinės metrikacijos skyrių pakeisti kasatorės J. V. santuokos liudijime ir santuokos sudarymo įraše nurodytą pavardę „V.“ į kasatorės prašomą pavardę „W.“.

Įdėtų nutarties ištraukų paskirtis – nors kiek pakelti po parado smuktelėjusią tautinių jėgų dvasią.

Comments Off on Lietuvos Aukščiausiasis teismas pasisako dėl raidės “V” santuokos liudijime pakeitimo į raidę “W”. | In: Uncategorized | tags: teisė. | #

Tai štai kokia toji Roko Žilinsko vienatvė, išsakyta ne tik tautinių, bet ir apskritai bendražmogiškų vertybių pamynimo dienos belaukiant. Žmogus patekęs į Seimą per konservatyviąsias vertybes atstovaujančios partijos sąrašą ir viešai prisipažinęs dėl savo netradicinės seksualinės orientacijos jaučiasi svetimas artėjančio Įvykio kontekste.

Jo situacija primena į Milano Konderos romane “Nepakeliama būties lengvybė” aprašytąją. Ten pagrindinis romano herojus, vienas geriausių šalies chirurgų, kurio laukė puiki karjera, tiesiog viešai deda skersą ant sovietų valdžios, po ko jam nebelieka nieko kito kaip tik išvažiuoti kažkur į provinciją dirbti nekvalifikuoto darbo.

O šios situacijos esmė – taip pasielgęs jis tapo svetimu visiems. Sovietu valdžiai – suprantama dėl ko, nes jis buvo toks žmogus, su kuriuo nebuvo galima susidoroti tyliai, jis buvo žmogus kurio nebuvo galima ignoruoti, todėl būtų pakakę jo tylaus susitaikymo, nutylėjimo, grynai formalaus pritarimo. Todėl valdžios pyktis dėl jo demonstratyvaus gesto buvo suprantamas.

Tačiau buvo ir kita nuo jo patylomis atsiribojusi visuomenės dalis, tai taip vadinamieji disidentai. Anie sovietų irgi kaip ir nemėgo. Nemėgo dėl įvairių priežasčių pvz. dėl jau patirtų represijų, sužlugdytos jų tėvų (o tuo pačiu ir jų pačių) karjeros, atimto turto, tačiau jie negalėdavo pajusti bendrumo su tuo, kuris būtent tokiu būdu pasipriešino sovietams – pasakė jiems “Ne”, kai galėjo, dar daugiau jo visaip kaip buvo nuolaidžiaujant prašoma pasakyti “Taip”. Jo situacija nebuvo ta, kai sovietai atima tai ką turėjai ir tai kuo galėjai būtį, jo situacija buvo ta kai būtent sovietai jam davė viską ir padarė jį tuo, kuo jis yra, o jisai pasiuntė juos velniop būtent dėl to, kad jie yra sovietai, blogis, kuris visada bus blogis, nepriklausomai nuo to ar jis duoda, ar atima. Jis buvo kitoks, kadangi ne sovietai atstūmė jį, o jis atstūmė sovietus ir toks jos išskirtinumas buvo perdėm nepadoriai akivaizdus.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Suprantu, kad gal kiek nekorektiškas palyginimas, bet gal… Šiuo atveju jis žengė patį sunkiausią žingsnį – viešai prisipažino kas esąs, o taip pat (o siaube!) viešai pademonstravo, kad toks prisipažinimas nepakenkė nei jo karjerai, nei fizinei sveikatai, nei emocinei būklei. Tuo tarpu į analogiškas seksualines praktikas linkę asmenys geriau linkę apsimesti, kad kovoja už toleranciją vardan kitų. Gal tai ir yra tas genderismo konfliktas XXIa. užmaskuotos, vidinės visuomenės okupacijos forma verčianti daryti sunkius sprendimus ir pasielgus pagal savo sąžinę grąsinanti supriešinti su visais. Neveltui juk tokiems fanatikams kaip Svarinskas ar buvusiems komunistams kaip Ozolas šis judėjimas už žmogaus teises yra toks pat blogis kaip sovietų priespauda. Gal net blogesnis! Tas dėl kurio verta buvusiam disidentui stoti į vieną gretą su buvusiu partiniu aparatčiku tam, kad bendromis jėgomis, pasitelkus sąmoningą ir neabejingą jaunimą, pasipriešinti iš Vakarų ateinančiam blogiui. Tuo tarpu vakarietiškas vertybes propaguojantis judėjimas, kuris irgi savyje suvienija tiek buvusius disidentus, tiek ir partškolų dėstytojus ir auklėtinius, o taip pat sąmoningą ir neabejingą jaunimą, taip pat nelinkęs nuolaidžiauti.

Ir kur tuomet dėtis žmogui, kuris sako – aš esu gėjus, tai nesutrukdė man pakliūti į Seimą bei priklausyti konservatyvias vertybes pripažįstančiai partijai, man viskas gerai, mano žmogaus teisėmis man niekas netrukdo naudotis, parade nedalyvausiu, nes tuomet ketinau pabūti su šeima?

Comments Off on Roko Žilinsko vienatvė | In: Uncategorized | tags: gėjai, Milan Kundera, razborkės, Rokas Žilinskas, visuomenė, Žmogaus teisės. | #

Penktadienio popietė, būrio viršininkas N. Sėdi savo darbo kabinete už stalo ir palinkęs tušinuku pildo nuteistųjų knygeles. Uniforminės kepurės snapelis užsmauktas žemai ant akių, galva palenkta prie stalo, plaštaka su tušinuku greitai judėdama automatiškai daro įrašą, lūpų kamputyje smilksta cigaretė. Artinasi savaitgalis bet darbo tą penktadienį jis turėjo tiek, kad galima užsipisti grabais. Būna tokių dienų, kurios lyg ir žadėjusios būti ramiomis, tiesiog įsuka į nesustojančią, pusiau reikalingų, pusiau nereikalingų darbų karuselę. Nuo pat ryto direktorius buvo blogos nuotaikos, kabinėjosi prie visų ir krovė malkų už bileką. Tądien dar reikėjo priimti ir apgyventinti naujus žulikus, išduoti daiktus, atlikti apžiūras, surašyti tarnybinius, kaip tyčia tą pačią dieną reikėjo į laisvę išleidinėti dar kelis, kuriems bausmės laikas pasibaigęs.

Visa tai būtų dar pusę bėdos, tačiau būrio viršininkas iš gretimo barako išėjo keliom savaitėm atostogų, todėl greta septyniasdešimties savo „auklėtinių“ jam reikėjo dirbti su dar tokiu pat žulikų skaičiumi gretimam barake. Bet būrio viršininkas N. buvo ne iš kelmo spirtas, išdirbęs čia jau apie 10 metų. Sėkmingai susitvarkė su visais darbais ir nusprendęs, kad šis penktadienis bet kuriuo atveju jau sušiktas, sėdo prieš darbo galą pildyti nuteistųjų asmens knygelių, kadangi bent kartą per mėnesį jis, kaip socialinis darbuotojas, privalėjo jose padaryti įrašą apie kiekvieno nuteistojo laisvės bausmės atėmimo eigą.

Durys atsidaro į kabinetą įeina kito būrio viršininkas G.

–       Štai, – ištraukia iš papkės prirašytą popieriaus lapą ir deda ant stalo, – surašiau Kunigui tarnybinį.

–       Kas čia dabar tau? – nuoširdžiai nustebęs paklausia N.

–       Sunervino žiauriai. Stovėjo prie Olos ir kalbėjo su kažkuo pro tvorą, pasakiau, kad nueitų šalin, tai po to išgirdau kaip pusbalsiu sakė kažkam anapus „palauk, kol mentas praeis“.

–       Nu blet, gal nereikėjo…

–       Nu tai tu paimk tą tarnybinį. Aš jį surašiau ir iškarto nuvariau į vachtą ir, tipo, palikau jį budinčiam užregistruot.

N. pasima tarnybinį ir deda jį į stalčių:

– Dėkui.

–       Ką „dėkui“, už „dėkui“ pats žinai, – juokiasi G.

–       Nu gerai, gerai, pasiderinsim, gi žinai mane… O be to gal neužeis – šypsosi N.

–       Ai, nereikia. Žėk, tuoj P. prisistatys. Kunigas – žmogus rimtas, – vėl šypsosi G. ir išeina iš kabineto.

 

Kunigas iš tiesų buvo „rimtas žmogus“, nuteistasis tokią pravardę gavęs dėl to, kad kamerose vesdavo kokius tai maldos užsiėmimus. Vidutinio ūgio, plačių pečių, virš 40 metų, niauraus randuoto veido. Sėdėjo jau antrą kartą, abu kartus už tai, kad kažką subadė peiliu, antrą kartą berods savo žmoną. Apie jo autoritetą galima buvo spręsti vien pagal tai, kad valgykloje šnyriams (tai tokie nuteistieji, kurie prieš pietus nueidavo į valgyklą, išdėliodavo ant stalų indus su maistu ir tik po to buvo leidžiamas visas kontingentas) iš anksto dėliojant dubenėlius ir dedant į juos maistą, toje užstalės vietoje kur sėdėdavo Kunigas, dubenėlyje būdavo bent trigubai daugiau košės negu pas aplinkinius.

N. prisidega dar vieną cigaretę, ima naują knygelę ir vėl palinksta prie jos. Rašo. Pabaigęs įrašą vėl ima naują knygelę ir rašo vėl.

Kažkas iš anos pusės lėtai nuspaudžia durų rankeną, durys tyliai prasidaro ir tarpdury nedrąsiai pasirodo kažkoks džiumbras. Ką reiškia sąvoka „džiumbras“ per tuos vienerius pataisos namuose išdirbtus metus man niekas taip ir nepaaiškino. Kiek galiu paaiškinti iš savo patirties, džiumbras tai yra toks žulikas į kurį pažiūrėjęs iš pirmo žvilgsnio negali nustatyti ar jis yra nuskriaustas ar dar ne.

 

–     Ko nori? – nesustodamas rašyti ir nepakeldamas galvos klausia N.

–    Viršininke, gal galit sąvaržėlę paskolint?

–     O nachui tau ta sąvaržėlė?

–     Nu kaip…lapam susegt…

–     Neturiu.

–     O tai gal galit lapą paskolint, va matau lentynoj daug turit…

–     O kam tau tas lapas, ko tu nori?

N. pakelia galvą ir pažvelgia į jį. Šiaip ar taip reikia nukratyti cigaretės pelenus į peleninę.

–       Skundą rašysiu, – sako džiumbras.

–        O tai kas tau blogai?

–       Šiaip, rašysiu skundą… kiek galima…

–       Neduosiu. Pats nedaug lapų turiu.

–       Bet tai aš turiu teisę parašyt skundą…

–       Nu blet, sėsk rašyk prašymą, kad iš tavo pašalpos tau išskaičiuotų 5 centus už vieną lapą A4 formato. Tu iš vis džiaukis, kad tavęs ant slidžiu dar nieks nestato.

–       O tai gal tada galit lapą prašymui paskolint?

–       Blet, išjunk tą durnių, neturiu aš to lapo. Aš tau ne popieriaus fabrikas.

Žulikėlis atsidūsta ir lėtai slenka durų link.

–       Bet viršininke, kodėl jūs taip? – klausia lėtai spausdamas rankeną.

–       Nu tai kaip tu man, taip ir aš tau.

Dar kiek sustojęs tarpduryje atsidūsta:

–       Bet tai tik vieną lapą pasiskolint norėjau …

–       Pyzdink nachui…, – vėl reikia nukratyti cigaretės pelenus. Ta proga N. vėl pakelia akis ir kratydamas cigaretę į peleninę pažvelgia džiumbrui į akis. „Va matai, reikėjo greičiau per slenkstį lipt ir duris daryt iš anos pusės – nebūtų tekę išgirsti to, ką dabar išgirdai“, – nebyliai sakė jo griežtos, pilkos akys.

Durys užsidaro ir N. vėl įninka rašyti. Neužpildytų knygelių krūva jau mažėja.

Durys vėl atsidaro ir įslenka senas žulikas V. Atrodo kaip seneliukas. Sėdo už tai, kad girtas kažką vienkiemy apiplėšė ir nužudė. Irgi ne paskutinis žmogus zonoje, bet visgi amžius jau ne tas kaip geriausiais karjeros laikais. Atneša apystorį tvarkingai užklijuotą voką su pašto ženklu.

–             Va, noriu, kad išsiųstumėt, – sako ir deda ant stalo.

–             Kas čia?

–             Skundas Seimo pirmininkui!

–             Dėl ko?

–             O tai kiek galima?, – iš karto užsiveda tas, – duoda tik po vieną antklodę ir ta pati plona ir su skylėm, maistas koks prastas, aš senas žmogus tokio valgyt jau negaliu, visur bardakas – kodėl plunksnuotiems leidžiama dirbti zavchozo darbą?, kodėl…

–             Gerai, gerai, nesiparink, išsiųsiu, – paima laišką, duoda pasirašyti į žurnalą, – tiesa, o kodėl tu būtent Seimo pirmininkui skundą rašai?

–             Nu taigi aš jau visiems rašiau ir prezidentui, ir teisingumo ministrui, ir premjerui. Į Strasbūrą rašiau. Rašiau ir seimo pirmininkui anksčiau, bet tai jūs va politika gal nesidomit, tai nežinot, kad tą seimo pirmininką nugi jau seniai  nušalino, o vakar kaip tik naują paskyrė. Tai ir parašiau jam, gal bent dabar normalus žmogus pasitaikys…

–             Aaaa… Nu tai gerai, išsiųsim.

 

V. išeina. Būrio viršininkas N. vėl palinksta prie nuteistųjų knygelių. Rašo, rašo, rašo. Atsivertus paskutinę knygelę durys atsidaro ir užeina P., kurį vienas žulikas apibūdino kaip „vienintelį bachūrą zonoje“. Aukštas, arti keturiasdešimties metų, tvirto sudėjimo, atviro veido vyriškis su nuoširdžia šypsena ir šiltu žvilgsniu.

Apie jo įtaką kitiems nuteistiesiems galima buvo spręsti jau vien iš jo gerų darbų. Čia tiesiogine prasme. Tarkim gauna nuteistasis kokią nuobaudą už tai, kad pramiegojo rikiuotę ar rūkė ne vietoje, nuobauda galioja metus ir per tą laiką jis negali būti pirma laiko paleidžiamas į laisvę. Vienintelis būdas tą nuobaudą panaikinti yra padaryti kažką gero, pvz. nudažyti suoliuką ir gauti už tai paskatinimą. Problema ta, kad iš esmės zonoje padaryti kažką gero „nesusitepant rankų“ negarbingu darbu arba neįdedant savo lėšų ar pastangų yra gana sudėtinga. Vienas paprastesnių būdų ir yra, tarkim, nudažyti suoliuką, bet nedažysi juk jo kas pusę metų.

Tai kuomet paskatinimo reikėjo P., vyko štai kas – buvo priešais jo baraką kokių 400 km² ištryptos žemės plotas. Dienomis ten nuteistieji iš neturėjimo ką veikti vaikščiodavo pirmyn atgal ir taip per metų metus žemė tame plote pasidarė bjauriai dulkanti ir kieta kaip asfaltas. P. užsakė juodžemio, trašų ir sėklų, iš darbo zonoje esančio šiukšlyno, padedamas kitų, su tačka atsibogino bordiūro nuolaužų ir tvarkingai jais visą tą plotą įrėmino. Tada užpylė juodžemiu, užsėjo, greta bordiūro lygiais intervalais prisodino gėlių, viduryje pasodino kelis medelius, o po jais pastatė stalą. Matydami žolės sėklomis užsėtą juodžemio plotą, gamtai jautrūs zekai, visi kaip vienas, savo pasivaikščiojimams pasirinko kitas vietas. Po kelių savaičių žolytė, basakojų tvarkinių šlangomis laistoma, sužaliavo, o zonoje gerbiami asmenys susėdo prie stalo lošti domino. Tik po kiek laiko dar socialinės reabilitacijos viršininkas užsirūstino, kad prie to stalo susėdusieji mėto per tvorą nuorūkas. Neužilgo ant tvoros atsirado užrašas „Prašom nemėtyti nuorūkų“, o greta pastatyta skardinė spjaudyklė ir šis nekultūringas elgesys iš karto liovėsi. Medeliai auga, žolytė žaliuoja, paukščiukai čiulba, tatuiruoti vyrai sėdi už stalo, geria stiprią arbatą, šnekučiuojasi. Gražu. Nu kaip tokio žmogaus nepaskatinsi?

 

–       Aš dėl S (t.y. Kunigo) atėjau, – sako kaltai šypsodamasis, – va kažkaip žmogui čia taip atsitiko, nepagalvojo kažkaip, dabar jaudinasi.

–       Nu bet tai ko jis taip? Taigi jis protingas žmogus, juk ne pirmus metus sėdi.

–       Ai, nu būna. Bet tai gal galima kaip nors sutvarkyt viską. Pažįstam gį mes abu tą G. Jis geras būrio viršininkas, gi supranta, kad čia S. ne iš blogos valios… Gal jau kalbėjot su juo, gi buvo jis čia neseniai pas jus užėjęs…

–       Nu nežinau, užsiminė jis man kažką, bet nesakė, kad S. Aš pats net nepagalvojau, kad S. taip lievai dėl bazaro užbrist gali. Tai net nežinau, nes jei jis tarnybinį vachtoj užregistravo, tai pats supranti. Negerai tada biški.

–       Tai gal pakalbėkit, viršininke. Nu tai vis tiek kažkaip. Suprantu, kad negerai išėjo, bet žmogaus gaila.

–       Gerai, sutvarkysiu kaip nors.

–       Nu tai dėkui. Tikrai jis daugiau taip nedarys. Pergyvena vis tiek. Gi suprantat.

–       Jo, jo, nu tai aišku, durnai čia biški gaunas…, – supratingai santūriai linksi N.

P. išejus, N. išsitraukia iš stalčiaus tarnybinį, kuriame aprašyta, kaip S. išvadino G. „mentu“, suplėšo jį į smulkius skutelius ir meta į šiukšlių dėžę. P. tapo skolingas N., arba kitaip sakant, N. įgavo nerašytą teisę vieną kartą kreiptis į P. pagalbos, tuo atveju kai bus visai pyzdiec pvz. jei kada į zoną atvažiuotų kokia delegacija iš Teisingumo ministerijos, kad visas barakas būtų iššveistas ir bent jau išoriškai atrodytų be priekaištų tvarkingai. Žinia N. tapo skolingas G., o S. tapo skolingas P. Todėl tos kalbos, kad zonoje reikia atsakyti už kiekvieną žodį tikrai ne be pagrindo.

Darbo diena baigėsi. N., atsilošė kėdėje, vėl prisidegė cigaretę ir užvertė paskutinę nuteistojo knygelę. Joje, kaip ir kokiose septyniose dešimtyse kitų, tą dieną atsirado identiškas įrašas – „tokių tai metų, tokio tai mėnesio tokią tai dieną su nuteistuoju pravestas auklėjamasis pokalbis. Domėtasi nuteistojo savijauta, buities sąlygomis. Aptarta jo socialinės reabilitacijos eiga. Nuteistajam primintos pataisos namų vidaus tvarkos taisyklės. Nuteistasis skundų ir pageidavimų neturi.“

 

Ankstesnės istorijos iš pataisos namų:

Metai pataisos namuose 1.

Metai pataisos namuose 2.

Metai pataisos namuose 3.

Metai pataisos namuose 4.

Metai pataisos namuose 5.

Metai pataisos namuose 6.

Metai pataisos namuose 7.

Metai pataisos namuose 8.

Comments Off on Metai pataisos namuose 9. Bendravimas. | In: Uncategorized | tags: Metai pataisos namuose. | #

Nesusiturėjau, nors ir buvau sau davęs pažadą nerašyti apie tai. Praeitą savaitę netekome visų mylimo aktoriaus Vytauto Šapranausko. Tai buvo žmogus, kuris nors ir nebuvo viešasis asmuo, ta prasme kuria jais yra visokie Seimo nariai, ministrai, savivaldybių merai ir visi kiti, kokčiai verčiami būti padorumo pavyzdžiais mums, tačiau tuo pačiu jis buvo viešesnis už bet kurį iš jų. Tai buvo žmogus, kuris vakarais bežiūrint įvairius TV projektus įeidavo į mūsų namus, o nepastebimai ir į mūsų gyvenimus. O kaip kitaip paaiškinti tokį kiekį jo pasitraukimą aptariančių komentarų, šį aktoriaus žingsnį matančius pačiuose įvairiausiuose kontekstuose. Iš karto kilo diskusijos apie tai kuo skiriasi tikras aktorius nuo TV šoumeno, ar tikrai alkoholis žudo, ar galima būti absoliučiai vienišam tuo pačiu būnant visuotinio dėmesio centre, ar visa mūsų visuomenė linkusi žudytis, ar verta kreipti tiek dėmesio vieno žmogaus mirčiai, kai tiek tų mirčių kasdien…

Man visada buvo sunku vertinti aktoriaus talentą – štai sako, kad tas ar anas aktorius yra geras, o šis aktorius yra blogas. Niekada negalėčiau pasakyti kuris iš jų yra vertas būtent to ar kito pažymio. Tiesą pasakius, kiek teko matyti ir girdėti Šapranausko pasirodymus, tai neatrodė taip genealu kaip dabar prisimenama, tačiau pats jo atliekamo darbo kiekis ir, atsižvelgiant į tai, kokybė atrodė tikrai įspūdingai. Pakako velionį palyginti su bet kuriuo kitu šou laidų vedėju. Mane, kaip ir daugelį kitų, Šapranausko charizma žavėdavo. Nesu nei itin dažnas teatrų lankytojas, nei TV projektų žiūrovas (mano poreikį visokiom nesąmonėm visiškai patenkina internetas), todėl apie visas su šiuo žmogumi susijusias istorijas sužinodavau iš …. iš kažkur. Net nežinau iš kur: užėjus į skambia antrašte užvadintą straipsnį internete, nugirdus bendradarbių pokalbį, trumpam įsijungus televizorių. Jis tikrai tarsi buvo „tarp mūsų“.

Iš to ir tas visuotinis sukrėtimas jam pasitraukus. Mes visi kažkiek girdėjome apie jo nuodėmes, problemas, žinojome kažką apie jo asmeninį gyvenimą, visi esame matę jo pokštus per nesibaigiančius, anot Pistonų, „žvaigždžių projektus-chujektus“. Ir štai jo nebėra. Kodėl būtent jo išėjimas taip paveikė, kai kasdien įvyksta tiek nelaimių? Spendžiu pagal save. Tiesiog negalėčiau gyventi, jei šiuo metu kai rašau šį įrašą staiga imčiau pergyventi dėl Somalyje žūstančių žmonių. Nemanau, kad dabar kalbėdami apie šią mirtį mes esame kažkokie nenormalūs. Taip sakyti moralinę teisę turi nebent tas, kuris vidury greitkelio sugedus jo automobiliui susijaudina mažiau, nei prie rytinės kavos perskaitęs laikraštyje, kad praėjusią naktį kažkur Lietuvos kaime sudegė troba su trijų asmenų šeima. Visiškai skirtingi įvykiai, tačiau katruo atveju mūsų reakcija yra adekvati?

Ir taip yra ne vien tik dėl to, kad padanga yra mūsų, kaip ir Šapranauskas tiesiog buvo mūsų Šapras. Taip yra dar ir dėl to, kad taip, rodos, neadekvačiai reaguodami į mus supantį pasaulį, mes sugebame jame išgyventi. Kas būtų, jei kasdien galvotume apie tai, kad mes visi esame laikini ir anksčiau ar vėliau visi atsidursime kažkur anapus? Todėl nieko amoralaus nėra tame, kad apie šio žmogaus mirtį kalbama tiek daug, nes pats gyvenimas daro mus cinikais – ir rytoj, ir po savaitės žmonės žus gaisruose, kelių įvykiuose, nuo ligų ir tiesiog nuo senatvės. Mums nepažįstami žmonės.

Kai kalbu apie mums natūralų cinizmą, nenoriu pasakyti, kad jis yra absoliutus. Aš nuoširdžiai tikiu, kad kiekvienas iš mūsų padarytų kur kas daugiau nei pagalba užstrigusiam kelyje, jei tik tai padėtų išgelbėti gyvybes. Tačiau kaip padėti žmogui, kuris atrodo trigubai, keturgubai, n-gubai stipresnis už tave patį? Ir kada reikia tą žmogų gelbėti?

Štai skaitau dabar antraštę su Artūro Sakalausko žodžiais, kad Šapranauskas buvo „Ferari“, o televizijoje jį vertė važinėti vaikišku dviratuku. Tačiau pats Arūnas Sakalauskas dirba ir televizijoje, ir teatre, o taip pat randa laiko sudalyvauti sunkiais įsivaizduojamuose performansuose, turiu omenyje tą atvejį, kai jis kažkaip sugebėjo apgadinti 9 automobilius. Galbūt, jį patį reikia šiuo metu reikia gelbėti ir aš čia nejuokauju ir jo tikrai nesmerkiu. Kaip jis pats dabar sureaguotų į pasiūlytą pagalbą?

Tačiau ar reikia būtent mes, šio šou žiūrovai sužinosime tik post factum, nes tai nėra žmogus, kuriam mes objektyviai esame pajėgūs padėti. Yra asmenybės, kurios sukuria mums tą virtualų pasaulį, į kurį mes galime nors trumpam pasinerti po dienos darbų, kai taip tingisi skaityti geras knygas. Tai kaip pagelbėti žmogui, kuris išoriškai atrodo toks stipresnis už tave?

Kas būtų jei nusižudytų dar viena TV eterio žvaigždė? Juk vėl pasipiltų įvairūs komentarai, fotografijos iš laidotuvių, mintys apie vienatvę ir paprastos žmogiškos šilumos ilgesį. Ir tai yra normalu, nes toks yra mūsų pasaulis, kuriame mes visi esame tik laikini svečiai. Todėl diskutuokime apie tai, kol esame čia, nes kol mes esame čia tokie plepalai yra natūralūs.

Man įstrigo vieno rusų pravoslavų teologo Jehovos liūdytojų pomirtinio pasaulio supratimo interpretacija. Jie tiki, kad Armagedonas sunaikins visus žmones, išskyrus tuos, kurie iki tol spėjo tapti Jehovos liūdytojais. Po to likę gyvieji įsikraustys į geriausius žuvusiųjų namus ir gyvens juose amžinai toliau laikydamiesi savo apeigų. Tėvai, vaikai, seneliai. Gyvens amžinai, pagal jau čia ir dabar (iki Armagedono) propaguojama Jehovos liūdytojų taisykles. Minėto teologo komentaras buvo paprastas ir argumentų nereikalaujantis – tokia pomirtinio gyvenimo vizija, grindžiama noru iki begalybės pratęsti čia-būtį, reiškia ne ką kitą, o pragarą. Paprastai kalbant – ar norėtumėte amžinybę daryti tą patį, ypač jei tai yra būti kieno nors seneliu, ar anūku.

Taigi, mielas blogeri, jeigu tu vakar žuvai autokatastrofoje, o šiandien, pagal gyvųjų paros skaičiavimą, seki kiek tavo mirtis šįryt padidino like‘ų ir share‘ų skaičių po tavo blogo įrašais ir kol kas dar nesupratingai džiaugiesi tuo, kad toks tavo stebėjimas tęsis visą amžinybę, tai turiu tau dvi naujienas. Gerą, kad pomirtinis pasaulis iš tiesų egzistuoja, blogą – tu patekai į pragarą.

Todėl kol galime dalyvaukime tuose dalykuose, kurie skirti gyviesiems ir per daug nesureikšminkime to, ką pats velionis pasakytų apie šias mūsų diskusijas ir kaip jis pasielgtų tame projekte, kurį paliko. Geriau palinkėkime jam dviejų gerų naujienų.

Dar gerą ir negirdėtą dainą suradau ta proga:

id=”4ADh8Fs3YdU”]

 

Comments Off on Šapras išėjo … Diskutuokime! | In: Uncategorized | tags: Arūnas Sakalauskas, Jehovos liūdytojai, mirtis, visuomenė, Vytautas Šapranauskas. | #

Šis įrašas bus labai trumpas, kadangi visa jo esmė matyti nuotraukoje. O kadangi nuotrauka yra itin iškalbinga, tai ir paties įrašo kaip ir nereikia. Įrašas reikalingas vien tik tam, kad paaiškinti “apie ką” ši nuotrauka. Joje etatinis mitinguotojas, kairiųjų pažiūrų aktyvistas Vitalijus Balkus bei jo bendraminčiai-mitinguotojai kartu su jaunu policijos pareigūnu ad hoc bando išsiaiškinti kas visgi yra parašyta Susirinkimų įstatyme (kad viskas čia vyksta būtent taip man patvirtino pats Vitalijus Balkus). Patinka jums dabartinė valdžia ar ne, bet regis mes jau dabar turime dėl ko kovoti. Dėl ko? Atsakymas pačioje nuotraukoje – dėl pažangių informacinių technologijų!

Comments Off on Valdžia, visuomenė ir demokratija XXI a. Lietuvoje | In: Uncategorized | tags: demokratija, laisvė, mitingai, pavergti žmonės, Susirinkimų įstatymas, valdžia, visuomenė, Vitalijus Balkus. | #

Po tiek laiko vėl pavarčiau Nietzsches raštų tomelį. Turbūt kiekvienas žino jo posakį “tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais”. O juk Nietzsche į pasaulį paleido kur kas daugiau aforizmų. Kelis išrinkau savo nuožiūra:

Anapus gėrio ir blogio.

Ketvirtas skyrius. Aforizmai ir intermedijos

63.

Tikras mokytojas vien dėl savo mokinių rimtai traktuoja visus daiktus – net ir patį save.

65 a

Negarbingiausiai žmogus elgiasi su savo Dievu: jis negali padaryti nuodėmės.

68.

„Aš tai padariau“, – sako mano atmintis. „Aš negalėjau to padaryti,“– sako mano nepalenkiamas išdidumas. Galų gale atmintis pasiduoda.

75.

Karingas žmogus taikos metu puola pats save.

79.

Kas save niekina, tas vis tiek garbina save kaip niekintoją.

92.

Kam neteko dėl savo gero vardo bent kartą paaukoti save?

98.

Jei dresiruosime savo sąžinę, tai ir kąsdama ji mus bučiuos.

109.

Nusikaltėlis dažnai nevertas savo veikos: jis ją menkina ir šmeižia.

118.

Egzistuoja susižavėjimo nekaltybė: ją turi tas, kam dar nešovė į galvą mintis, kad galbūt ir juo kada nors kas nors žavėsis.

121.

Subtilus tai dalykas, kad Dievas, norėdamas tapti rašytoju, išmoko graikiškai – ir kad neišmoko geriau.

123.

Ir konkubinatas demoralizuotas – jį demoralizavo santuokinis gyvenimas.

141.

Pilvas – štai priežastis, dėl kurios žmogus taip lengvai nelaiko savęs Dievu.

151.

Turėti talentą nepakanka: reikia dar turėti ir jūsų leidimą, – ar ne, mano draugai?

156.

Individų beprotybė – retenybė, bet grupių, partijų, tautų, laikų beprotybė – taisyklė.

 

Stabų saulėlydis.

Posakiai ir strėlės

2.

Kad gyventų vienas, žmogus turi būti arba gyvulys, arba Dievas, – sako Aristotelis. Trūksta trečio atveji: reikia būti ir vienu, ir kitu – filosofu.

11.

Ar asilas gali būti tragiškas? – Kai žmogų sutraiško našta, kurios neįmanoma nei vilkti, nei nusimesti? … Filosofo atvejis.

14.

Kaip? Tu ieškai? Tu norėtum būti padaugintas dešimteriopai, šimteriopai? Tu ieškai šalininkų? – Ieškok nulių!

15.

Pomirtiniai žmonės – pavyzdžiui, aš – bus blogiau suprasti negu amžininkai, bet geriau išgirsti. Tiksliau: mes niekada nebūsime suprasti – iš čia mūsų autoritetas…

29.

„Kaip skaudžiai kadaise kandžiojosi sąžinė! Kokius gerus dantis ji turėjo! – O šiandien? Ko jai trūksta?“ – Dantisto klausimas.

31.

Užminta kirmėlė susiraito į kamuolį. Tai protinga. Taip ji sumažina tikimybę būti užminta dar kartą. Moralės kalba: nusižeminimas.

 

Nurašyta nuo Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius. “Mintis”. 1991.

Comments Off on Skaitymai. Nietzsche’s aforizmai | In: Filosofija | tags: Anapus gėrio ir blogio, Filosofija, Nietzsche, Stabų saulėlydis. | #

Visai neseniai nuskambėjo naujiena, kad mano mylimosios Alma Mater t.y. Vytauto Didžiojo Universiteto, kurio HMF Filosofijos katedros absolventas esu ir tuo didžiuojuosi, vadovybė siekdama sutaupyti lėšas nusprendė tai padaryti filosofijos magistrantūros studijų sąskaita. Nuspręsta į filosofijos magistro studijas studentus priiminėti tik, kas antrus metus. Ką tai reiškia mažytei VDU filosofijos katedrai, regis, aišku visiems, išskyrus tokį sprendimą priėmusiuosius. Pasakau iš karto – tai kas įvyko neturi jokios reikšmės ne tik respublikiniu, bet ir Kauno mastu. Alternatyvų kur studijuoti filosofiją tikrai yra, bet pats VDU vadovybės požiūris į šį reikalą pasako išties nemažai.

Kaip įprasta, niekas neaišku, besipiktinantys studentai laksto nuo dekanato prie katedros, nuo katedros prie VDU Senato, nuo Senato prie Rektorato. Ten jiems sakoma, kad sprendimas padarytas jau prieš metus, tačiau apie jį visi sužinojo tik dabar. Filosofijos katedros vedėjas tuo tarpu, tarsi vis dar sėdėtų paskaitoje, dalinasi su spauda savo pamąstymais apie tai, kad net ir šiuolaikiniame technologijos mokslų pasaulyje filosofija išlieka aktuali.

Taigi klausimas ar kaltas Kubilius dėl susidariusios situacijos? Žvelgiant į problemą VDU vadovybės akimis, be abejo, Kubilius yra kaltas. Pirma, Kubilius dar buvo premjeru kai VDU buvo priverstas mažinti filosofijos studentų priėmimą, antra Kubilius nedavė babkių, nu ir trečia yra tai, kad Kubilius šiuo metu yra gražiai nuo viso to reikalo nusimuilinęs ir vaidina, kad nieko neatsitiko ir, kad jis čia nė prie ko. Bet aš pabandysiu pažvelgti į problemą kitomis akimis.

Dar Karlas Jaspersas yra pastebėjęs, kad filosofija tarsi nepalieka abejingu – iš filosofo arba reikalaujama išskirtinės išminties visais gyvenimo klausimais, arba jį linkstama nuvertinti iki dvaro juokdario. Kaip ten bebūtų Vakarų civilizacija žodį „filosofas“ žino jau labai seniai ir filosofo profesija, būdama kur kas senesnė nei teisininko ar ekonomisto, savo ilgametėmis tradicijomis nusileidžia nebent mokytojo ar prostitutės profesijoms.

Nors ir būdama prieštaringai vertinama kaip mokslas, filosofija yra klasikinė universitetinė disciplina, turinti aiškų savo tyrinėjimų objektą. Vėlgi galima daug ginčytis ar tai yra mokslas (beje, analogiškas klausimas yra aktualus pvz. teisininkams dėl teisės), tačiau tai nepaneigia filosofijos kaip klasikinės universitetinės disciplinos paremtos universaliu išsilavinimu statuso. Kad tai neaišku akademikų taip keikiamiems politikams ir valdininkams, tai neturėtų stebinti, tačiau kai šitai atsisako pripažinti save humanitarinės pakraipos universitetu laikančio VDU vadovybė kėlia jau nebe nuostabą, o gailestį.

Šiuo metu daug yra kalbama apie universitetus kaip diplomuotų bedarbių kalves. Pasakysiu paprastai – filosofija bene vienintelė iš visų universitetinių disciplinų visą laiką buvusi sąžininga. Mes klausiame kodėl negauna darbo teisininkai, vadybininkai, ekonomistai, politologai, žurnalistai, tačiau mes niekada neklausiame kodėl darbo negauna filosofai ir taip yra todėl, kad kiekvienas jaunuolis nusprendęs studijuoti filosofiją žino, kad jis pasirinko kelia, kur bus daug skaitymo, daug pamokomų istorijų, diskusijų ir mažai socialinio statuso ir pinigų. Žinia, jie įgyjami, tačiau kiekvienas studijuojantis filosofiją žino, kad įgyti statusą ir pinigus vien tik filosofo diplomu darbdaviui panosėje pamojuoti neužteks. Tai buvo žinoma tiek prieš porą dešimtmečių, tai žinoma ir dabar, kai universitetinį išsilavinimą turi visi, kurie netingi ateiti į egzaminus. O ką apie savo ateities perspektyvas prieš šešis metus girdėjo stodami į savo prestižines specialybes dabarties bedarbiai ekonomistai, teisininkai, sociologai, vadybininkai?

Dar viena problema – universitetai kaltinami, kad jie ruošia abstrakčiomis žiniomis išlavintus žmones, tačiau neparuošia konkretų darbą dirbančių žmonių. Tai iš esmės yra kalbos problema ir tai linkstama ignoruoti. Universitetai ir neturi rengti žmonių konkrečiai specialybei, nes jie yra universitetai. O tai, kad Lietuvoje apart universitetų nebeliko jokių kitų aukštųjų mokyklų niekaip kitaip negaliu paaiškinti kaip sukurdamas sąmokslo teoriją – kažkie lopai iš Švietimo ministerijos, padedamas kelių lopų iš Valstybės tarnybos departamento sugalvojo, kad darant valdišką karjerą universitetinis išsilavinimas yra aukštesnė pakopa, nei aukštasis išsilavinimas, atitinkamai visos aukštosios mokyklos persivadino universitetais, nors vargu ar kas būtų drįsęs teigti, kad kokioj Kauno Medicinos Akademijoje studijų kokybė ir reikalavimai studentams buvo žemesni nei tame pačiame Vytauto Didžiojo Universitete.

Tokios socialinės ir humanitarinės disciplinos kaip istorija, filosofija, teisė nors ir būdamos skirtingai paklausios darbo rinkoje, suteikia universalų išsilavinimą, leidžiantį lengviau persikvalifikuoti iš vienos konkrečios specialybės į kitą. Ir universitetas negali neigti tokio išsilavinimo svarbos, kadangi būtent tokio išsilavinimo puoselėjimas ir yra universiteto misija. Aišku, nebent universiteto vadovybė mano kitaip. Tačiau jeigu ji mąsto kitaip, tuomet iškyla dar vienas pavojus – tai tapimas nepaklausių konkrečių specialybių bedarbių kalve. Nežinau kaip jums, bet man bedarbis geodezininkas ar agronomas yra baisiau už bedarbį istoriką.

O kad tokia galimybė egzistuoja, matyti apžvelgus VDU magistro studijų programas:

Humanitarinių fakultetas, be praktinės filosofijos, siūlo dar 7 studijų programas. Beje istorikai, pasirodo, jau turi nebe vieną, o dvi programas – šalia ilgametės Lietuvos istorijos programos, atsirado nauja „Migracijos politikos ir lietuvių diasporos istorijos“ programa, kurios absolventams suteikiamas „Pasaulio istorijos magistro laipsnis“. Mokslinio laipsnio pavadinimas kiek disponuoja su studijų programos pavadinimu, tiesa? Na bet, kaip sakoma, nuo mažo prie didelio.

Katalikų fakultetas apart buvimo kitų fakultetų studentų pravardžiuojamiems „katafalkais“, savo studentams siūlo net tris magistrantūros studijų programas – Pastoracinė teologija, Religinis švietimas ir Šeimotyra. Jau patys universitetinių magistro studijų programų pavadinimai yra užmušantys, tačiau iš kitos pusės jau nuo viduramžių žinoma, kad filosofija yra teologijos tarnaitė ir žvelgiant iš scholastinės perspektyvos pono praradimas VDU vadovams yra kur kas didesnis nuostolis nei tarno.

Menų fakultetas turi keturias magistrantūros programas, kurių viena vadinasi „Kūrybinės industrijos“.

Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas siūlo 9 magistantūros studijų programas, tarp kurių, „integruota komunikacija“, „Rytų Azijos regiono studijos“, „Baltijos regiono studijos“, Šiuolaikinė Europos politika“, „Žurnalistika ir medijų analizė“. Čia situacija sakyčiau tipinė – norint galima kabinėtis prie visko, tačiau norint galima viską pagrįsti dideliu poreikiu. Papildomai gal reiktų įvertinti ar svarbūs žmonės ten dirba.

Na ir, mano asmenine nuomone, absoliutus čempionas yra Socialinių mokslų fakultetas, siūlantis net 10 afigienų magistrantūros studijų programų, tarp kurių: Karjeros projektavimas, mokyklinė psichologija, sveikatos psichologija (čia kaip supratau ruošiami specialistai darbui su sveikais žmonėm, kad palaikyti juos sveikais ir ateityje). Ypatingai sužavėjo keturių programų pavadinimai: Socialinis darbas, Socialinio darbo organizavimas (tai ne vienos, o dviejų programų pavadinimai). Ir dar dvi programos – Švietimo vadyba ir Švietimo kokybės vadyba (vėlgi, svarbu neapsirikti – čia dvi programos t.y. vieni renkasi studijuoti Švietimo vadybą, kiti Švietimo kokybės vadybą).

Trumpai apžvelgiau VDU siūlomas humanitarinių ir socialinių mokslų magistrantūros studijų programas. VDU vadovybei pasirodė, kad kokios tai švietimo vadybos studijos yra reikalingesnės, nei filosofija ir kažkokiu tai paradoksaliu būdu toks sprendimas pats save pagrindžia ir pateisina. Kas žino, gal pagaliau ateis tas metas, kai universitetams nebereiks raudoti, kad valdžia (dar kitaip žinoma kaip Kubilius) nesupranta aukštojo mokslo problemų ir neduoda babkių įvairiems akademiniams projektams, nes vien tik pažvelgus į kai kurių programų pavadinimus dingojasi, kad čia tiesiog ruošiami biurokratai konkrečioms valdiškoms institucijoms. Tik ar tai yra problemos sprendimas?

1 Comment | In: Uncategorized | tags: aukštasis mokslas, filosofijos studijos, Kubilius, mokslas, Universitetai, VDU, visuomenė, Vytauto Didžiojo Universitetas. | #

Tuo savo gyvenimo periodu kai Nietzsche dar nebuvo susipykęs su Vagneriu, gyveno Beirute, o jo nuostabus protas dar nebuvo įkalintas pamišimo, mėgdavo jisai lankytis pas vieną vietinę prostitutę, vardu Esmeralda.

Užėjus Nietschei, jinai nusirengdavo nuoga, atsiguldavo į lovą ir prakėsdavo kojas. Nietzsche kurį laiką sėdėdavo ramus ant kėdutės ir žiūrėdavo į ją savo mįslingu žvilgsniu. Ji nejudėdavo. Tada jis atsistodavo, lėtai prisiartindavo prie lovos ir kažkaip iškilmingai priklaupęs sutelkdavo visą savo dėmesį į jos tarpkojį. Kurį laiką pameditavęs jis lėtai atlaisvindavo savo kaklaraištį, nusiimdavo nuo nosies pensnė ir įsidėdavo į savo švarko kišenę. Tada delikačiai prikišdavo savo akį prie jos vulvos ir pažvelgdavo gilyn į vidų, kažkur ten toli, toli, į tuos tolius kuriuose turėtų pasirodyti naujai užgimęs antžmogis. Neveltui Nietzsche sakydavo, kad situacija Vakarų Europoje primena į iki galo įtemptą lanką, kurio strėlė pasirengusi šauti į patį tolimiausią taikinį. Tas taikinys ir buvo jis – antžmogis – gimsiantis apvaisintas Nietzsches filosofijos.

Jausdamas kaip jį apima kvaitulys Nytzsche vis bandydavo įsiskverbti savo trumparege akimi kuo giliau, graužė drėgmė, mirksinčios jo blakstienos vėlėsi su plaukais ir badė akies obuolį, bet nepaisydamas nieko jis atkakliai savo žvilgsniu stengės pasiekti kažkokį tai sunkiai įsivaizduojamą begalinio tunelio galą, kur turėjo pasirodyti jis, Vakarų kultūros išgelbėtojas.

Tokiais momentas laikas sustodavo ir Nyčė nebejausdavo kiek trunka jo žvilgsnio klaidžiojimas tunelio tamsoje. Tai tęsdavosi, kol pagaliau jam pradėdavo rodytis, kad kažkur ten toli, toli vos įžiūrimai spingčioja švieselės. Tai ir būdavo taip lauktas momentas. Šviesa vis stiprėdavo, kol imdavo panašėti į kažkur toli už horizonto brėkštančią aušrą. Po kurio laiko šviesa pradėdavo akinti, ir tolumoje blykstelėjęs trenkdavo ugninis žaibas ir tada pasirodydavo jis, dar kitaip žinomas Antžmogio, Antikristo, Dioniso, Zaratustros vardais. Stovėjo jis tolumoje visas spinduliuojantis ir didingas, o kartu su juo abu jo palydovai – gyvatė ir erelis.

Vos išvydęs šį regėjimą Nytzsche atsiplėšdavo nuo Esmeraldos tarpkojo ir paknopstom pripuolęs prie kambaryje stovinčio pianino traukuliuojančiais pirštais pradėdavo skambinti kažkokias tai savo paties sukurtas uvertiūras. Muzikos svaigulys ir tobula kūno forma, dionisiško kvaitulio ir apoloniškos linijos harmonija turėjo būti toji dirva, kuri subrandins ir pagimdys tą, kuris bus didingesnis už bet kokį dievą. Tai bus dirva iš kurios išaugs Antikristas.

Nyčė skambino pianinu mėšlungiškai atlošęs galvą atgal, pro kietai užmerktų akių vokų kraštelius sunkėsi ašaros, riedėjo drėgnais skruostais ir nuo ūsų lašėjo ant krūtinės. Galiausiai jam iš burnos išsiverždavo dusli aimana, primenanti smaugiamo žmogaus žvogždimą. Jo pirštai nustodavo lakstę klavišais, o visas kūnas sustingdavo lyg suakmenėjęs nuo Medūzos Gorgonės žvilgsnio.

Po kiek laiko jis atsimerkęs iš lėto apsižvalgydavo po kambarį tokiomis akimis tarsi būtų nužengęs į jį iš kito pasaulio. Atgavęs kvėpavimą vėl užsidėdavo pensnė ir vėl tvarkingai pasirišdavo kaklaryšį. Tada sunkiai pakildavo ir atsargiai statydamas pėdas pajudėdavo durų link. Prie durų sustodavo, išsiraukdavo piniginę ir savo plonais pirštais atskaičiavęs banknotus padėdavo juos ant spintelės.

Prieš išeidamas jis dažnai atsisukdavo, kad paskutinį kartą pasižiūrėtų į lovoje gulinčią Esmeraldą. Visą ta laiką jinai taip ir likdavo gulėti nekeisdama pozos. Nietszsche stovėjo prie durų ir žiūrėjo į ją. Jis buvo filosofas, kurio mintys vėliau bus prilyginamos mūšiui išsirikiavusiai kariuomenei – štai lengvieji pėstininkai, strėlėmis ir laidomais akmenimis išardantys priešo rikiuotę, štai sunkioji kavalerija su saulėje žvilgančiais šarvais, štai ilgakotėmis ietimis pasišiaušusi hoplitų rikiuotė, štai grėsmingieji kovos vežimai su prie ratų pritvirtintais atsikišusiais ilgais ir aštriais peiliais. Neveltui Nytzsche rašė, kad tiesa yra moteris ir, kad pagrįstai įtarinėjama dogmatiškus filosofus menkai moteris supratus ir, kad dogmatika, kaip perdėm rimtas ir įkyriai landus artėjimo prie tiesos būdas yra netinkama priemonė moters širdžiai pavergti. Ši mintis jo kariuomenėje buvo kovos dramblys, kuri kartu su kitu kovos drambliu, mintimi, kad tai kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais ir kitais kovos drambliais stovėjo visos kariuomenės priešaky.

Tada jis tyliai išeidavo, paskui save uždarydamas duris.

Esmeralda likusi viena dar ilgai gulėdavo nejudėdama ir žvelgdavo pro langą aukštyn, į dangų. Kartais dangus būdavo giedras ir saulėtas, kartais apsiniaukęs ir debesuotas. Žvelgdama į jį Esmeralda kartais imdavo isteriškai kvatotis, kartais apsiverkdavo, o kartais tiesiog gulėdavo ir stebėdavo jį tuščiomis akimis. Ir toks jos elgesys visiškai nepriklausydavo nuo oro – tie patys debesys ar giedra vieną kartą ją prajuokindavo, kitą kartą pravirkdydavo. Bet tai tik dar kartą patvirtina filosofo Nietzsches nuomonę, kad moterys yra sunkiai suprantamos.

Comments Off on Filosofijos istorijos etiudai. Nietzsche rengiasi Antikristo gimimui. | In: Filosofija | tags: Filosofija, Filosofijos istorijos etiudai, Nietzsche. | #

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

 

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

Comments Off on Dešiniajam trolibanui – С лёгким паром! arba take it easy, nesiparinkit | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, dešinysis trolibanas, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #

Taip jau atsitiko, kad kiek pavėlavęs grįžtu prie jau kažkiek įšsivadėjusios temos apie rusiškus filmus, potraukį jiems ir dėl to potraukio kilusio dešiniojo trolibano atstovų pasipiktinimo. Tiesa, perskaičius porą tekstų, kuriuose popkorną kramsnojančių internautų džiaugsmui Andrius Užkalnis ir Leonidas Donskis apsikeitė savo nuomonėmis tam tikrais konceptualiniais klausimais, akivaizdu, kad tema ne tiek išsivadėjo, kiek perėjo į naują, beveik filosofinį, skirtingų diskursų konflikto etapą*.
Viskas prasidėjo nuo Romo Sadausko, to nenaudėlio kauko iš Dzūkijos girių, parašyto teksto, kuriuo jis tiesiai šviesiai pareiškė, kad filmo „Po pirties“ žiūrėjimas Naujųjų metų naktį jam tolygus gėlių dėjimui ant mūsų senelių tremtį Sibiran savo parašu sutvirtinusio stalinisto kapo.
Tekstas plačiai išplito per socialinius tinklus, juo buvo piktinamasi ir pritariama. Iš esmės tai ne tiek tekstas, kiek antraštė. Jos pakanka, kad ginčytis iki užkimimo, teksto galima ir neskaityti. Kitas dalykas, kuris per visas internetines batalijas praslydo pro akis yra šio teiginio svorio centras. Daugelis šią aksiomą priėmė kaip pasisakymą apie šį sovietinį kino filmą, tačiau man pasirodė kur kas svarbesnė kita šio teiginio pusė. Tiesiog pasidarė įdomu kaip šis, maždaug kartą per savaitę iš ažuolinės skrynelės savo nusmailintą plunksną išsitraukiantis, girių kaukas supranta stalinizmą. Jei tai paprasčiausias trolinimas, tai šį kartą jis pranoko pats save, išrasdamas naują trolinimo žanrą t.y. trololo apsiverkiant dėl to kaip blogai yra dabar.
Taip pat nustebino ir aukštesnios pakopos dešiniojo trolibano ložės kavalieriaus A. Užkalnio ašarojantį trololo palaikantys straipsniai, kuriuose nors detaliau ir neatskleidžiama kuo čia dėtos gėlės ant stalinistų kapų, tačiau pirštu pabaksnojama, kad visas rusiškas (nors gal geriau tiktų pasakyti sovietinis) yra absoliutus blogis. Blogai ir Mironovas ir Gurčenko ir Vysockis ir dar daug kitų. Sunku su šituo ir daugelių kitų teiginių ginčytis – aš, pavyzdžiui, nė karto nesu matęs „Karnavalinės nakties“, nešokiruoja manęs ir prisipažinimas, kad Gurčenko yra atstumiančiai šlykšti, nes visų pirmą jai jau virš 70 metų, visų antrą jinai jau berods antri metai kaip mirusi. Tokie prisipažinimai gali nustebinti nebent Audrių Bačiulį, besižavintį dešimtmečio senumo krikdemų politbiuro damų fotošopais.
Smagiai susižiūrėjo ir Andriaus Užkalnio 2013-01-14 eteryje pasirodžiusi laida (tai yra kitą dieną po sausio 13), kurioje laidos vedėjas užsidėjęs telniažkę ir ruskių milicininko švarką klausinėjo laidos svečių kur dingo mūsų savigarba ir kodėl per naujaką rodė visokias „Po pirties“ su visokiais pratęsimais užuot… Užuot ką? Galų gale juk nebuvo taip blogai – dar rodė kaip Budulis su Ugne Skonsmantaite papuolė į prekybcentrį, o taip pat rodė „Prajuokink mane“ su tuo pačiu Cololo, naujametinę naktį siuliusį tautinę alternatyvą per TV tiems, kurie visgi atsispyrė pagundai padėti gėlių ant jų senelius į Sibirą ištrėmusių stalinistų kapų. Be Cololo, dar Užkalnio laidoje tą dieną dalyvavo ne kas kitas o pats Algirdas Paleckis. Dievaži laukiau, kad nepraleis progos papasakoti apie tai kaip sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“. Aplinka studijoje rodėsi idealiai tinkama. Laimei to nebuvo. Paleckiukas nieko naujo iš savo repertuaro nepasakė, įstrigo save grynais dešiniaisiailaikančiųjų atsakymai į jau beviltiškai nuvalkiotą jo klausimą – kuo skiriasi Lietuvos krikdemai nuosocdemų? Užkalnio atsakymas – vieniems vadovauja Kubilius, kitiems Butkevičius. Adomėno atsakymas – tuo, kad pas krikdemus niekas nepriima į partiją tokių išdavikų kaip Paleckis. Taigi… tokie tai skirtumai, kurie pirmiausia šauna į galvą.

Apskritai, kad labiausiai krito į akis tai dešiniojo trolibano neadekvatumas ne tik šiuo atveju. Kažką panašaus jau pademonstravo Algis Ramanauskas, išvadindamas Butkevičių metų idiotu už tai, kad „būdamas (lyg ir) socdemas, pasirodė besąs skystakiaušis fūfelis, nepalaikantis homoseksualų santuokų ar bent partnerystės įteisinimo Lietuvoje”*. Kai skaitai tokius minties šedevrus apima savotiškas lengvumas – o juk iš tiesų galima pyzdielint bileką. Štai, kai ir turim situaciją krikdemas A.Ramanauskas priekaištauja socdemų lyderiui, kad anas būdamas opozicijoje nepalaikė homoseksualų santuokų įteisinimų, tuo tarpu kai krikdemai su tokiais entuziastais kaip J.R. Dagys ir tas pats Adomėnas priešaky, ne tik, kad sukūrė balanos gadyne alsuojančią ir Konstitucinio Teismo antikonstitucine pripažintą šeimos koncepciją, tačiau tik per plauką nepakeitė ir pačios Konstitucijos. Situacija tuomet susidarė tokia, kad net Petras Gražulis, išsigandęs prarasti savo neišenkamą pijaro šaltinį, pirmą kartą per visą savo buvimo Seimo nariu laikotarpį pasielgė valstybiškai – apsimesdamas, kad jam reikia mieste sutvarkyti kažkokius reikalus neatvyko į balsavimą Seime, tuo pačiu jį sužlugdydamas.

Asmeniškai man iš visų ponaujametinių tekstų, perspėjančių apie iš rytų skleidžiamos kultūrinės įtakos pavojų labiausiai patiko pono Florian tekstas, kuriame atvirai prisipažįstama, kad “Rusų literatūra bloga ne dėl to kad ji menkavertė. Ne, ji bloga būten dėl to kad yra daug kabinančios rusų literatūros. Rusiška aistra ir kančia kyla iš husariškos bravūros, iš pasipiktinimo supančia aplinka, negalėjimo ką nors pakeisti ir pasidygėjimo tuo. O taip, rusų menas tą puikiai atspindi. Ir todėl jo nemėgstu. Nes tie jausmai man savi ir pažįstami, nes man jų GĖDA.”
Tekstas tikrai labai geras***, nes būtent jame autorius nuoširdžiai pabando atsakyti į klausimą kodėl visgi tai nėra gerai ir netgi gėda. Tačiau tuo pačiu negaliu nepritarti žymaus G+ filosofo Viliaus Dranseikos, kurį drąsiai būtų galima sodinti už vieno stalo kartu su labiausiai cituojamais Lietuvos filosofais, įžvalgai, kad pono Florian baimės kažkuom tai primena „Žiedų valdovo“ pradžioje užplūstančias apokaliptines nuotaikas apie kažkur Rytuose. Iš tiesų viena iš svarbiausių prielaidų plėstis rusų kultūrai yra ta aplinkybė, kad daugelis lietuvių gana gerai supranta rusiškai. Tačiau laimei yra senas geras estiškas būdas kaip su tuo kovoti – pakanka kasvakarą tam skirti po kokį pusvalandį prieš miegą, kurio metu tiesiog pasistengti pamiršti po penkis rusiškus žodžius pasirinktinai. Metuose yra 365 dienos, taigi jei kas dieną pamiršite bent po penkis žodžius, tai po kokių trijų metų per naujaką žiūrėdamas Šuriko nuotykius jau beveik nieko nebesuprasite ir tuo pačiu įgausite imunitetą nuo bet kokio rusiškumo.

 

*Stengiuosi, kad kuo protingiau ir rimčiau viskas atrodytų.

**Tai tik trečias iš keturių Ramanausko Butkevičiui pateiktų priekaištų (su pirmais dviem aš sutinku).

***Čia aš nejuokauju, nes panašius jausmus esu pats išgyvenęs pvz. sarmatą klausytis apie tai kaip po poros mėnesių praleistų Anglijoje vienas lietuvis man godojosi kaip pasiilgo Šuriko nuotykių.

Comments Off on Dešiniajam trolibanui – С лёгким паром! arba take it easy, nesiparinkit | In: Uncategorized | tags: Algis Ramanauskas, Bačiulis, blogosfera, Florian, Paleckiukas, Romas Sadauskas, Užkalnis, visuomenė. | #