Šuo#6 Kodėl Jums reikia šuns su dokumentais

Ar žinote ką reiškia šuns dokumentai? Jeigu žinote, tai šis įrašas Jums bus neįdomus. Eikit iš čia.

Visus pasilikusius prašau prisėsti, išplėsti akis ir pasiruošti informacijos srautui, kurį sukaupiau per šiek tiek daugiau nei metus. Nesu profesionali šunų augintoja ar veisėja. Neturiu jokio piniginio intereso ginti brangius šunis. Tiesiog kiekvieną kartą perskaičius kokiame nors forume „Mes norim labradoro, bet neturim tiek pinigų, kad įpirktume dokumentuotą“ norisi turėti galią per IP suduoti tokiam žmogui per veidą. Toks trumparegiškas požiūris mane siutina.

Visų pirma, šuns įsigijimas yra planuotos išlaidos. Tai yra, Jūs turite visą savo gyvenimo laiką sutaupyti tuos pinigus, kurių reikia pradiniam įnašui. Jeigu sugebėjote sutaupyti 400 litų, sugebėsite sutaupyti antra ar trečia tiek, kad įsigytumėte tokį šunį, apie kokį svajojate. Tik dokumentai garantuoja, kad Jūsų šuo bus tokios veislės, kokią perkate. Prisiminkite, kad visi maži šuniukai yra panašūs. Teko matyti tikriausiai takso ir labradoro mišrūną. Siaubingas vaizdas. Kūnas labradoro, kojos takso. Net neabejoju, kad mažas jis buvo netgi labai panašus į labriką. Na, ir ką Jūs darytumėte, kai Jūsų numyluotas, auklėtas, šikdintas ir myždintas labradoras, užaugtų trumpomis kojomis ir neproporcingai didele galva? Sakot ai, čia tik išvaizda. Šunį galima ir tokį mylėt. Jeigu taip, tai pakalbėkim tada apie sveikatą.

Didelių veislių (spėju ir mažų, bet ašai daugiau didelėmis domėjausi) šunys yra linkę į begalę ligų susijusių tiek su sąnariais, tiek su regėjimu, tiek su dar bala žino kuo. Dokumentai ženkliai sumažina tikimybę, kad šuniukui išsivystys displazija, regėjimo sutrikimai ar atsiras problemų su širdim. Visos šitos ligos yra daugiau ar mažiau paveldimos. Dokumentuotų šuniukų tėvams yra padaromi visi privalomi tyrimai. Jeigu šuo yra linkęs į vieną ar kitą ligą, jį veisti draudžiama. Taip ir atsiranda skelbimai „Parduodam labradoro retriverių šuniukus už 400lt. Tėvai dokumentuoti. Šuniukai be dokumentų, nes taip pigiau“. Jo? Pigiau? Gal paskaičiuojam? Sąnario operacija kainuoja apie kokius hm… 500Lt. O kur dar vaistai? Kur papildai? Ir tai jau nėra planuotos išlaidos. Čia Jūs jau neturit viso savo gyvenimo laiko sutaupyti. Operacijos reikia čia ir dabar. O kas jeigu vienos neužteks? Kas jeigu reikės daugiau? Tai ar tikrai pirkti šuniuką be dokumentų yra pigiau?

Tarkim šuniukas užaugo sveikas. Nei viena, nei trečia liga prie jo neprikibo. Valio, Jums pasisekė. Bet ar tikrai? Jeigu šuo be dokumentų, tai visai nėra garantijos, kad jis atitiks psichologinį veislės aprašymą. O tai reiškia, kad nusirpikus „labradorą“, tas „labradoras“ gali vieną dieną imti ir pradėti puldinėti žmones, neadekvačiai reaguoti į įvairius dirgiklius ir netgi pasidaryti pavojingas. Tai ypač aktualu jeigu auginate vaikus. Tokiu atveju gali prireikti atsisakyti šuns. Įsivaizduojat? Reikės atsisakyti visos Jūsų šeimos numyluoto ir iš pupsiko išauginto draugo. Ir viskas tik todėl, kad prieš kelis mėnesius Jums šuns reikėjo čia ir dabar. Viskas tik todėl, kad nusprendėt pataupyti. Žinoma, ne visada reikia imtis tokių drastiškų priemonių. Daugeliu atveju šunį galima padaryti daugiau ar mažiau sugyvenamą. Tačiau, kad to pasiektumėte, Jūs turėsit aukoti begales savo laiko. O laikas kaip žinia irgi pinigai. Tad štai Jums dar vienas pavyzdys, kodėl pirkdami šuniuką be dokumentų toli gražu nesutaupote.

Yra ir kita reikalo pusė. Pirkdami šuniukus ne iš veislyno, Jūs remiate tuos taip vadinamus daugintojus. O jeigu remiate, tai suteikiate jiems papildomo stimulo toliau užsiimti savo juodąja veikla, išnaudojant kales ir pardavinėjant belenkokius šuniukus. Smerkiu ir nepateisinu tokio Jūsų elgesio. Aš esu įsitikinusi, kad už beveislius šunis negalima imti pinigų. Tokie šuniukai turi būti dovanojami. Pardavimo atveju negalima jiems kabinti jokios veislės, nes iš esmės jie jos neturi. Jie yra tik panašūs į kažką. Jorką, vokietį ar niufaundlendą. Dar kartą kartoju, nes tai yra neginčijama tiesa, tik dokumentai garantuoja veislės tikrumą. Visi kiti šunes yra mišrūnai. Tai nei kiek nesumenkina jų kaip šunų. Jie taip pat gali būti nuostabūs šeimos draugai, kartais netgi lengviau auklėjami ir labiau atsidavę šeimininkui už bet kokį veislinį šunį. Tik toks draugas negali būti nupirktas. Iš tokio šuniuko niekas neturėtų darytis pinigų prisidengiant kokia nors veisle. O ir būsimieji šeimininkai turi atsiminti, kad jeigu jau įgijai beveislį šuniuką, turi būti pasiruošęs investicijoms, kartais netgi visai nemažoms.

Dokumentuotas šuniukas, tai ne išpindėjimo reikalas. Tai saugumas. Jūsų, mano ir pačio šuns. Netaupykite ten, kur taupyti negalima.

 

Posted in Šuo | 2 Comments

Šuo#5 Einam pasivaikščiot

Einam pasivaikščiot? Jo? Tikrai? Valio valio… A, tu kerzus ausies, tai aš čia prie durų tas penkias minutes pagulėsiu. Jau? Ė šitą nepamiršk skaniukų pasiimt. Žinai, kad prireiks. Einam, einam. Bleeeee o tai kur sniegas? Kur man myžt? O žiūrėk dar kruvelė liko. Maaaarija maaarija švenčiausia leeeeelijaaaaa. Nu viskas bėgam bėgam.  Aš čia truputį pritūpsiu… Ė šitą, kam tu juos renki? Žiūrėk aš galiu užkasti. Viens du, viens du. Ok, ok. Nepyk čia tik žemės. Nubyrės savaime. ŠUO!!!! Einam pasisveikint, einam einam. Nu prašaaaaaaaaaau. Kaip tai ne? Žiūrėk aš atsisėdau, dabar jau galim eit? Ei? EI?!! Čia gi ŠUO!!! O skaniukai.. nem nem. Greta.. jo greta.. nem nem.. greta.. aha ir atsisėst galiu.. nem nem… greta.. greta O PAGALYS!!! Ok ok, negalima… greta… nem nem.. greta.. Jau galiu? BĖGAM!! Ei, ko tu ten atsilikinėji? Nieko tokio, aš tave ir žeme vilkt galiu. Oi, pala, kas čia per kvapas? Kieno čia pėdsakai? Einam greičiau. Reikia patikrinti. Nu blyyyyyn negali greičiau? Greičiau greičiau greičiau. Ne, žinok man tas įtemptas pavadys visai netrukdo, o ir nagais žemę art visai smagu. ŠUO!!!! Einam pasisveikint, einam einam. Nu prašaaaaaaaaaau. Kaip tai ne? Žiūrėk aš atsisėdau, dabar jau galim eit? Ei? EI?!! Čia gi ŠUO!!!…

Posted in Šuo | Komentarai įrašui Šuo#5 Einam pasivaikščiot yra išjungti

Šuo#4 Kodėl Jums nereikia šuns

Arba jeigu galite neturėti šuns, geriau neturėkite.

Ar aš pati žinodama, ką dabar žinau nepirkčiau šuns? Tikriausiai pirkčiau. Nelabai įsivaizduoju savo dienos be bent vieno pasivaikščiojimo ir be uodegos namuose. Bet pasidalinsiu keletu minčių, kurios tikiuosi, padės kam nors palinkti į vieną ar kitą pusę.

Visų pirma šuo brangiai kainuoja. Esu įsitikinusi, kad augintinį reikia pirkti tik su dokumentais. Tokio šuniuko kaina yra tikrai nemaža. Na, tarkim labradoro kaina yra apie ar virš 1000lt. Žinoma, galima tartis su veislynais, ieškoti ne parodinių šuniukų, kurie yra visiškai sveiki, bet dėl tam tikrų defektų (sąkandis, spalva, kiaušiniai) yra netinkami dalyvauti parodose ir tęsti giminę. Tokie mazgiai paprastai kainuoja šiek tiek pigiau. Dar yra galimybė naršyti internetus skersai išilgai ir ieškoti dovanojamų/parduodamų kilmingų šunų, kurių šeimininkai dėl tam tikrų priežasčių augintinio atsisako. Bet paprastai būna taip, kad šuns noriu dabar ir čia. Toks požiūris yra brangus.

Taigi, pradinė investicija jau nemaža. Parsivežus šuniuką į namus, jam reikės visko, guolio, žaislų, vandens ir maistelio bliūdelių ir žinoma pačio maistelio. Pilnavertis (o juk kitokio ir nepirksit, nes šunį auginsit atsakingai) ėdalas kainuoja brangiai. Šiuo metu savo šunį šeriu maisteliu, kurio 13kg kainuoja apie 200Lt. Maišo užtenka gal šiek tiek daugiau nei mėnesiui. Be abejo, yra ir kitų variantų. Galima pirkti pigesnį ėdalą, galima šunį šerti mėsa, bet vargu ar prasisuksit su 100lt/mėn. Dar pridėkim visokius kramtalus, graužalus… O jeigu nusipirksit alergišką šuniuką, o gali būti ir taip, tai išlaidos maisteliui dar labiau padidės.

Šuo nupirktas, pamaitintas. Kaip tik laikas pasirūpinti augintinio sveikata. Veterinarai kainuoja brangiai, o be jų čia jau niekaip. Netgi jeigu šuo sveikas, reikės pasirūpinti skiepais, preparatais nuo erkių (šitas punktas yra labai labai svarbus!!), bei planiniais apsilankymais. O juk šunys ne visi sveiki būna. Nors perkant šunį su dokumentais, tikimybė, kad jis turės bėdų su sveikata, ženkliai priartėja prie nulio, tačiau tai dar nereiškia, kad jos nėra. Šuo gali tarkim leteną persipjauti, ne vietoj padėtą kokį nors daiktą sulapnoti, įsivelti į santykių aiškinimąsi su kitais šunimis. O tada operacijos, rentgenai ir t.t. Veterinarai tikrai kainuoja ne vieną šimtą, kai pagalvoji. Beje, grįžkim dar prie erkių. Jūs juk suprantate, kad Jums reikės pasiskiepinti nuo erkinio encefalito? Kiek žinau tokia paslauga irgi nemenkai atsieina. O jeigu šeimoje kokie penki žmonės? Klausiat kam to reikia? Aš esu įsitikinusi, kad šuo kartas nuo karto parsineš kokią erkę namo. Netgi tuo atveju jeigu bus nupurkštas ar sulašintas nuo parazitų. Kaip žinia erkės nesisiurbia iš karto. Vaikštinėja, ropoja kailiu, nukrenta ant kilimo, ropoja ropoja, susiranda Jus ir bac!

Šuo kainuoja brangiai dar ir dėl to, kad jie paprastai linkę paskanauti vienu ar kitu ne vietoj padėtu daiktu. Ar tai būtų mobilaus pakrovėjas, ar naujai nusipirkti batai užkažkiektenpinigų. Jie neprincipingi. O ypač tada, kai keičiasi dantys. Nemnemnem. Jiems viskas skanu. Aišku galima sakyt „O aš visus daiktus paslėpsiu“. Prašom į sveikatą, slėpkit plintusus, durų staktas, tinklo laidus, tapetus, stalo kojas ir t.t. Niekada negali žinot kuri namų vieta Jūsų augintiniui pasirodys skaniausia. Neneigsiu neneigsiu, yra tokių šunų, kurie nieko negraužia, bet, kaip jau sakiau – niekada negali žinot.

Taigi, pinigų reikalą šiek tiek jau aptarėm. Dabar pakalbėkim apie laiką. Mažas šuniukas reikalaus tikrai daug dėmesio. Kai pagalvoju, tai gal net protingiausia pasiimti pora savaičių atostogų, kai pupį namo parsiveži :// Pradžioje jie daug miega, bet kai nemiega nori žaisti, bendrauti arba graužti. Taip pat sysioti ir kakoti. Jeigu namuose turit kilimų, tai reiks nuolat daboti, kad Jūsų mažylis reikalų ant kilimų neatlikinėtų. O jeigu nors vieną karta systels, tai spėkit, kur kitą kartą bėgs reikalo atlikt? Prie viso to, pridėkit auklėjimą. Šuniukas namų taisyklių nežino, žmonių kalbos nesupranta, tad išaiškinimas, kad va lovos užtiesalo tampyt visai negalima, gali užtrukti ne vieną dieną. Ir taip su kiekvienu „negalima“. Netgi išmokęs pamokas jis kartas nuo karto vis pasitikrins ar taisyklės kartais nepasikeitė.

Po kurio laiko šuniuką reikės vesti į dresūra. Nedėjau šio punkto prie pinigų, nes dresuoti galima ir patiems. Tačiau bet kuriuo atveju, tai atima labai daug laiko. O jeigu norit, kad šuo Jūsų besąlygiškai klausytų, tai tą laiką dar padauginkit iš dviejų ar trijų. Po velnių, netgi tokio paprasto dalyko, kaip kad medžio apėjimas iš tam tikros pusės, reikės mokyti. Nevaikščiosit gi Jūs aplink kiekvieną medį, paskui šunį.

Rytiniai ir vakariniai pasivaikščiojimai yra privalomi. Ir tai įsipareigojimas kokiems dešimčiai metų į priekį. Tai reiškia, kad kiekvieną rytą ir vakarą, nesvarbu koks už lango oras, kaip Jūs pats jaučiatės, pagirios ar temperatūra privalėsit eiti laukan. Kad šuo jaustųsi pakankamai išsivaikščiojęs ir išsituštinęs reikalingas minimum 45min. pasivaikščiojimas. Daugelis galvoja, kad va, štai turiu kiemą, paleisiu šunį, pasilakstys ir to užteks. Nė pro kur to neužteks. Vis tiek reikės kelt savo tingų užpakalį nuo sofos, imt į rankas pavadį ir pirmyn į kokį mišką, pievą ar parką. Šuniui reikia ne tik meilės, bendravimo, pamokų, bet ir pasivaikščiojimų.

Kartais būna, kad šuns turėjimą prilygina vaiko auginimui. Gal panašumų šiek tiek ir yra, bet laikant šunį išlenda daugiau minusų, nei kad su vaiku. Pavyzdžiui su vaiku nėra problemų nueiti į parduotuvę, išeiti į parką, užsukti į kavinę, apsilankyti muziejuje ir dar daug daug kur. Šuns, deja, ten nenusivesi. Ir einant kultūrintis ar linksmintis į miestą turėsit savo augintinį palikti namuose. Tas pats ir su atostogom. Jeigu vasarą ir taip sunku kokioje nors Palangoje susirasti nuomojamą vietą, tai padaryti tai su augintiniu iš viso beveik neįmanoma. Beje, ir į tuos pačius paplūdimius su šuniu Jūsų niekas neįleis. Turėsit ieškoti nuošalesnės vietos. Tad net atostogos nebus tokios pat kaip buvo prieš tai. Turėsit derintis prie savo augintinio arba palikti jį kur nors, kam nors. O jeigu perkant šuniuką iš karto galvosite „kur galėsiu jį palikti“, o ne „ką padaryti, kad galėčiau pasiimti kartu“, tai galgi visgi Jums jo tikrai nereikia?

Šuo ne tik malonumas, bet ir atsakomybė. Jam reikės valyti ausis, karpyti nagus, atrinkinėti koks ėdalas geriausiai tinka, rūpintis sveikata, nepamiršti suduot vaistų nuo kirmėlių, išvalyti analines liaukas, jeigu užsikimš, šukuoti, vedžioti ir dar daug daug kitų dalykų, kurių nepaminėjau. O nepaminėjau tikriausiai dėl dviejų priežasčių. Arba pati su tuo nesusidūriau, arba pamiršau paminėti. Garantuoti galiu tik viena – Jūsų gyvenimas tikrai nebus toks, koks buvo prieš įsigyjant šunį. O ar pasikeis jis į gera, priklauso tik nuo Jūsų noro, pasiruošimo ir suvokimo apie tai, ką reiškia auginti šunį.

Plius plius. Nepamirškit užregistruoti augintinio ir sumokėti mokesčius.

P.S. Prisiminkit dar ir bobutes bei tėvelius su mažais vaikais. Tai irgi šuns auginimo sudedamoji dalis.

Posted in Šuo | 6 Comments

Šuo #3

Šiandien Vingio parke susitikom keturių mėnesių labradoro kalytę. Mažas mielas šuniukas,taip ir norisi tokius paniūrkyt. Atrodo Tengu toks niekada nebuvo. Betgi buvo. Tada vaikščiojau nebijodama būti aprėkta piktųjų tetų ir dėdžių. Visi arba šypsodavosi, arba šaukdami „Marlis, Marlis“ lįsdavo bendrauti. Šuo užaugo, aplinkinių požiūris pasikeitė.

Dabar dauguma pagarbiai per metrą atsitraukia. Kiti gi nepabijo ir kokią nors repliką numesti. Ypač tada, kai šuva pritupia kakoti. „Kur čia šunį šikini?“ šaukia bobutė per langą. Kur kur? Ant pievutės. Valstybinės pievutės. Valstybinei pievutei aš mokesčius sumokėjau už šuns laikymą. PLIUS!! Šūdus aš susirenku. Visus. Netgi Vingio parke ir netgi tada, kai niekas nemato. Budriosios bobutės niekada akių nuo pievelių nenuleidžia. Ok ok. Gerbiam senus žmones. Gal gi joms vienintelis malonumas belikęs šikikus gaudyt. Tokiu atveju visai nesupykčiau, kad tokias bobutes tarkim Vingio parke išdėliotų strateginėse vietose, kad žiūrėtų kur žmonės savo gamtinius reikalus atlieka. Klausiat kur tokios vietos yra? Galit imti mano šunį. Jis labai tiksliai tokias vietas suranda ir niekada niekada neatsisako paskanauti tortą aptikęs. O jų, patikėkit, tikrai ne vienas ir ne du mūsų kelyje pasitaiko. Ir ne tik Vingio parke. Nustebtumėt sužinoję, kur žmonės mėgsta pritūpti.

Taigi yra bobutės ir yra tėvai su mažais vaikais. Visada įsitempiu, kai tokius pamatau. Šunį greta pasikviečiu ir net į tą pusę pažiūrėt neleidžiu. Saviškiu aš pasitikiu. Duodu dešinę ranką nukąst, kad jis tikrai nieko niekam nepadarys. Nepasitikiu vaikais. Pamato šuniuką ir bėga „Oi, mama, koks šuniuuuuukas. Pažiūrėk šuniuuuuukas“ O po to mama ant manęs piktą akį užmetus pamokslus skaito, kaip aš savo tokį didelį šunį prie vaikų leidžiu. Ir net nemėginu ginčytis ir įrodinėti, kad čia ne šuo pas vaiką, o vaikas pas šunį. Tėvai yra atskira kategorija. Įsivaizduoju kaip apsaugos instinktai pas juosiuos sukilę būna, kai vaikai dar maži. Tikriausiai ir aš panašiai elgčiausi, jeigu ne šunį, o vaiką turėčiau. Visgi kirba mintis mintelė, kad tėveliai galėtų vaikučiams paporinti, jog prie svetimų šunų geriau rankyčių nekištų. Niekada negali žinot…

Taigi daug neapykantos mūsuose. Ir negaliu kaltint anei vieno. Kiekvienam iš jų randu kokį nors pateisinimą. Juo labiau, kad ir aš pati kažkada tokia buvau. Pamenu visai piemenka būdama šaukdavau kaip išprotėjus ant kiekvieno, kuris savo šunį be antsnukio vedžiodavo. Be to labai didelę meškos paslaugą daro neatsakingi šunų augintojai. Čia tie, kurie iš po savęs šūdų nesusirenka (kokį šimtą tūkstančių kartų esu savo batus valius, kai ėjau savojo krūvų susirinkt), tie kurie savo šunis palaidus vedžioja (ir visai nesvarbu ar šuo didelis, ar mažas) ir t.t.

Požiūrį į augintinius turi keisti abi pusės. Tada įsivyraus taika ir ramybė. Vedžiojant šunį, bobutės pro langus mėtys konfeti ir plos katučių, o tėveliai su mažais vaikais ant rankų mojuos nosinaitėmis ir linkės gero kelio…

Posted in Šuo | 10 Comments

Kažkada seniai

Kadangi prieš tai buvusiu postu atsijojau bent pusę potencialių skaitytojų, galima laisviau atsikvėpti ir parašyt ką nors labiau asmeniško. Dienoraštinio tokio.

Taigi seniai seniai, prieš kokius aštuonerius metus, buvau jauna, dora, nekalta dzūkė. Ieškojau darbo per visus galus, kiek tik leido mano dorovingumas. Vieni pirmųjų, o gal ir vieninteliai, susidomėję mano kukliu asmeniu buvo Tokie Vieni Lošimo Namai. Dabar tų lošimo namų jau nebėra, tad tikriausiai neišduosiu jokių paslapčių ir niekas mano užpakalio nenutarkuos.

Pirmą atrankos etapą praėjau labai lengvai ir greitai. Priėmėja buvo labai pavargus ir per daug nesigilino į mano menkutį CV. Paklausė ar moku rusiškai ir, gavus teigiamą atsakymą, susakė kada ir kur ateiti į apmokymus.

Apmokymai buvo tikrai rimti. Čia jums ne kokia lažybų tarpininke dirbti. Žetonų valdymas, kortų dalinimas beigi maišymas, žaidimų taisyklių mokymasis, matematiniai skaičiavimai. Mokslai nuo ryto iki vakaro su testu po kiekvieno užsiėmimo. O dar BlackJack’o išmokėjimus iki šimto kas penkis reikėjo mintinai iškalt. Po to iki penkių šimtų kas dvidešimt penkis. Sėdėjau Apuoke ir mokiausi. Stropiai ir atidžiai. Iš visos gausios startavusių grupės, darbą gavo tik keli. Vieni patys nubyrėjo, kitus išmetė už nepažangumą. Bene dažniausias pasitaikantis klausimas būna „O tai ar sukčiauti mokė?“. Dėja dėja… Sklandė gandas, kad sukčiauti krupjė nemoko visai ne dėl to, kad lošimas sąžiningas būtų, o dėl to, kad po to draugų neprisikviestų ir pačio kazino neapšvarintų. Juk išmokęs fintus daryt, anuos į abi puses pritaikyt gali.

Po maždaug mėnesio intensyvių apmokymų pradėjau dirbti. Pirmą dieną prisimenu kuo puikiausiai. Drebėjo rankos, kojos, antakiai ir ausų būgneliai. Kadangi dauguma kazino darbuotojų buvo patyrę tokį pat jausmą, tai visi iki vieno buvo paslaugūs ir beveik už rankos nuvedė prie man priskirto stalo. Trijų kortų pokeris. Vienas iš paprastesnių žaidimų. O dar ir dienos metas buvo. Lankytojų tik vienas kitas. Mano stalas tuščias. Raminau save dar ir tuo, kad turiu inspektorių už nugaros, kuris išdresuotas rėkti „STOP“, kai darai kokią nors kvailystę. Atsisuku – inspektorius kėdėje miega. NUO-STA-BU. Nežinau kaip, bet pirmą dieną ištvėriau. Kortas dalinau tik kokias 15 minučių. Ir tai buvau kliento apšaukta, kodėl ne rusiškai skaičiuoju. Panašios buvo keletas pirmų savaičių. Iš baimės paklaikę akys, nepasitikėjimas savimi,  ir daugelis pastabų iš inspektorių. Na bet niekas negimė mokėdamas. Vieni užtrukom ilgiau, kiti trumpiau, bet dirbti išmokom.

Taisyklių tuose kazino milijooonas. Ir jeigu nors vienos nesilaikai viskas –  pasaulio pabaiga, žemės drebėjimas ir vieta darbo biržos eilėje. Nebuvo galima net galvos ne pagal taisykles pasikasyt. Vienoj situacijoj žetonus imi viena ranka, kitoj kita. Kortas reik būtinai iš kairės į dešinę skleist, o ne atvirkščiai. Klientas jokiu būdu negali prie krupjė prisiliest. Vieni prie kitų irgi liestis negalim. Prie viso to dar reikia būtinai šypsotis, visad būti geros nuotaikos ir nepriekaištingai blackjack’us skaičiuot. Apie ruletę aš jau net nekalbu. Ten toks kosmosas, kad ojojoj. O savaitgaliais ji nugulta būdavo. Turi ne tik kad tuos dešimt++ žmonių sužiūrėt, bet dar ir mintinai suskaičiuot kiek bus 3*35+2*17+9*8+4*11 ir pan. Kai įsivažiuoji, tai toks darbas tikras kaifas. Bet tam man prireikė ne vieno mėnesio. O ir tai didesnius skaičiavimus darydama neretai klysdavau.

Smagiausi vis dėlto buvo klientai. Apie tuos vadinamus ligonius nerašysiu. Norit pažiūrėt, kaip tokie atrodo, galit į kokį nors kazino nueiti. Rasit lygiai tuos pačius žmones, kurie ir mano darbo laikais į kazino beveik kiekvieną dieną vaikščiodavo, kad ant ruletės po litą pamėtyt, ar pokerį po dešimt pažaist ir krupjė panervint. Na, dar prisišlieti prie kokio turtingesnio pono „kortas pakelt“ ir taip tikėtis, kad gaus už tai kokį penklitį. Visdėlto smagiausia gi pasigirti, kad vienai ar kitai žvaigždei dalinai. O tų žvaigždžių ateidavo visokių. Štai vieną vasaros rytą į kazino susivertė dvi televizijos žvaigždutės. Abu girti, basi ir su šortais. Iki darbuotojų poilsio kambario atsklido kalbos, kad vienas iš jų netgi atvairavo automobilį. Baisu baisu. Kitą kartą man pačiai teko aiktelėti iš nuostabos, kokie aukšti visgi tie krepšininkai. Atėjau pas sėdinčius, dalinau dalinau, o kai anie atsistojo, tai net galvos tiek nesugebėjau užverst, kad jiems į akis pažiūrėčiau atsisveikindama. Dar turėjom vieną klientą, kuris nebuvo žvaigždė, bet jeigu tik jis pasirodydavo salėje, visi ant ausų atsistodavom. Vriednas buvo kaip velnias. Surasdavo tavo silpniausią vietą ir važiuodavo važiuodavo. Neneigsiu. Pradžioje net esu apsiverkus prie jo stalo. Žodžiu, nei vienas krupjė jam dalinti nenorėdavo. Obetačiau, vieną kartą kai piktasis dėdė sėdėjo ir eilinį kartą koneveikė eilinį kazino darbuotoją, prie kito stalo prisėdo mano jau minėtoji televizijos žvaigždutė. Pamatė piktąjį dėdė ir ant visos salės sušuko „O! Buvęs batų fabriko direktorius! Biškį ministras ir biškį seimo narys. O dabar kas tu? Dabar tu šūūūūūūūdas“. Šita istorija dar ilgą laiką klaidžiojo kazino koridoriais. Kaip piktasis dėdė susigūžęs dėliojo savo žetonus ir apsimetė, kad nieko nieko aplinkui negirdi. Visgi daugiausia neigiamų dalykų apie politikus galėčiau pasakyt. Anie labiausiai susireikšminę atrodė.

Taip ir bėgo mano dienos ir naktys. Miegas, darbas, kartais keletas bokalų alaus po darbo. Buvo toks „Šiluminis mazgas“, kuris dar dirbdavo, kai mes naktinę pamainą baigdavom. Ten irgi liaudis įvairiausia rinkdavosi. Nepamenu ar buvo kada, kad be muštynių vakaras užsibaigtų :// Po to jis lyg ir užsidarė. Visokie Čiliakai dirbt ilgiau pradėjo.. Oi kreivai į mus pusryčiaujantys žiūrėdavo. Jie visokias kiaušinienes ir kavutes, o mes keptą duoną ir alų. Ir triukšmaudavom dar garsiai. Neneigsiu neneigsiu… buvo tokių dienų/naktų/vakarų, kai atidirbęs savo dvylikos valandų naktinę pamainą, aštuntą valandą ryto pradėdavai linksmybes, o miegot nueidavai tik apie dvyliktą nakties. Nebepatempčiau jau taip.

O tada išaušo ta diena. Visuotinis susirinkimas. Generalinio direktoriaus ašaros ir kolegos šūksnis „Sveiki, bedarbiai!!“ Mus uždarė. ;(

Posted in Neklasifikuota | 4 Comments

Apie religiją

Tikėjimas mūsuose yra labai jautri tema. Požiūriai skiriasi panašiai kaip ir tarp šunų mėgėjų ir nekentėjų. Pati save vadinu agnostike. Suprask esu 99% procentais įsitikinusi, kad dievo nėra. Taip taip, tą vieną procentą pasilieku dėl viso pikto. Na, jeigu kada nors tektų stoti prieš visagalį ir jis pradėtų kaltinti mane netikėjimu. Sakyčiau tada „O aš niekada nesakiau kad visu šimtu netikiu“. Juokai juokais, bet tema rimta. Giepliuse buvau uždavusi klausimą, kurią knygą tėvai pirktų savo vaikams. Ar „Bibliją vaikams“, ar Hawkingo „Džordžas ir visatos paslaptys“. Klausimą teko ištrinti, bet esmę supratau. Tikrai yra tėvų, kurie rinktųsi antrą variantą ir tikrai yra tokių, kurie tokius pasisakymus laiko įžeidžiančiais ir pagiežingais.

Kuo esu visu šimtu tikra, tai tuo, kad negalima vaikams nuo mažų dienų primesti religijos. Oi, pasilaikykit akmenis. Taip taip, aš vaikų neturiu ir gali kilti natūralus noras mesti vieną kitą riedulį sakant, kol pati neturėsi, tol nesuprasi. Čia jus norėčiau ir sustabdyti. Pati juk buvau vaikas ar ne? Puikiai prisimenu visas baimes, kuriom buvau prifarširuota augdama. Nedaryk taip ir anaip, nes dievulis pakoros. Baisu yra bijoti kažko, kas yra toks didis ir galingas, kuris gali klausytis tavo minčių ir matyti kiekvieną tavo žingsnį. Gal yra vaikų, kurie ne taip jautriai reaguoja į bobučių pasakojimus ir pagąsdinimus. Aš bijojau. Dairiausi per petį. Vakarais prieš miegą melsdavausi, kad dievulis man padėtų geresnius pažymius mokykloj gauti. Galėjau ir nesimelst, bet o kas jeigu praleidus nors vieną vakarinę maldą, dėdė danguje padarys taip, kad gaučiau dvejetą? Man tai buvo trauma. Nei vienam vaikui nelinkėčiau to patirti. Juk gyvenimo tiesų galima mokyt ir neprisidengiant griežto, bet teisingo, visa matančio ir girdinčio dėdės figūra. Suprantu, kad kai kuriais atvejais taip žymiai lengviau ir paprasčiau, bet nebūtinai tai yra teisinga.

Tikrai nesiimu auklėti ir mokyti, kaip auginti savo vaikus. Auginkit kaip norit. Jūsų gi tai vaikas. Be to dar yra tokios įstaigos, kaip vaikų darželiai ir mokyklos. Ten dauguma vaikų nešiojasi dievulį širdyje ir jeigu jūsų vaikas pasakys, kad vietoj dievulio pas jį širdyje planetos, didysis sprogimas ir juodosios skylės, jis liks nesuprastas ir galbūt netgi užjuoktas. Kartais tai didesnė trauma, nei paranoja, kad esi nuolat sekamas. Na, bet čia jau auklėjimo klausimas. Ten nesikišiu. Ten tikrai ne mano daržas. Juo labiau, kad savo vaiką, jeigu tokį dabar turėčiau, tikriausiai su skaniukais dresuočiau. 😉

Posted in Neklasifikuota, Religija | 19 Comments

Šuo #2 Dresūra

Kaip tik grįžau iš dresūros. Tad šiandien pasidalinsiu savo mintimis ir potyriais apie šunų mokyklą.

Tikriausiai visi žino, kad šuo be protinės veiklos nudurnėja ir patampa kokiu tais jorkiuku. To mes niekaip negalėjom leisti, nes labradoras ne miniatiūrinis, koja nenuspirsi. Ir protinė veikla, tai čia ne ta, kai susėdat abu ir skaitot knygutes ar pažintinius filmus žiūrit. Protinė veikla, tai darbas! Iš pat pradžių sutarėm, kad kai tik šuo pradės gyventi pilnavertį šunišką gyvenimą, vesim jį į dresūrą. Ir čia „opa“ pirma problema. Kaip išsirinkti patikimą ir gerą dresuotoją? Draugų šunininkų kol kas neturim, pasiklaust nelabai yra pas ką. Tad vadovaujamės principu, kad būtų ne pats pigiausias ir kad arti namų.

Į pirmą susitikimą su dresuotoja važiavau tikrai pakilios nuotaikos. Kaip smagu, kaip smagu. Kiek daug išmoksim ir sužinosim. Žaidimai jau nebebus tik žaidimai. Darysim šunį nors kiek nors sukalbamesnį ir protingesnį. Susitinkam su moterim, kuriai taip akį užmetus ne daugiau nei trisdešimt. Ok ok.. pagal amžių gi nespręsi apie profesionalumą. Juo labiau, kad patys dar žali, kaip pirmi žirniai lysvėj. Žodžiu susitinkam, pasikalbam. Ji iš karto mums rodo, kaip mokoma komanda „greta“, po kokių dešimties minučių komanda „sėdėt“, dar po kokiu dešimties minučių komanda „gulėt“ . Toks kokteilis iš trijų komandų. Viskas, sako, dirbkit. Tada dar nesupratau, kas man nepatinka, nors nugaroje jaučiau dilgčiojimą „kažkas čia ne taip…“. Nieko nesakau. Metodas veikė. Šuo suprato, ko iš jo norim. Komandas, nors tikrai ne iš karto, bet vykdė. Po to sekė dar keli susitikimai. Dresūros eiga tokia pati. Greta, gulėt, sėdėt. Po to dar komanda „pas mane“. Kiekvieną užsiėmimą vis tas pats. Vaikščiojom į dresūrą tikrai ne taip dažnai, kaip galėjom. Jaučiau vidinį stabdį „kažkas čia ne taip“. Juo labiau, kad pati teta prie šuns gal tik kokius tris kartus prisilietė. Aikštelėje visada vyraudavo toks nedidelis chaosas. Kažkas vienu užsiima, kažkas kitu… Na, bet nusipirktas pamokas atvaikščiojom. Neprašysi gi pinigų grąžint. Po to nedėkingai susiklosčiusių aplinkybių dėka turėjom keletui mėnesių dresūra ir mokslus pamiršti. Šuo tuo metu siaubė namus, taip dar kartą patvirtindamas faktą, kad jeigu jau įgijai šunį, tai būk mielas prisiimk visas su tuo atėjusias pareigas ir atsakomybes. Obetačiau mes ne savo noru šunį namuose uždarytą laikėm. Taip reikėjo. Šuo po to mums padėkojo. Sako jūsų durys truputį jau pasenę atrodo, tai aš jas truputį patvarkiau…

Prieš šiek tiek daugiau nei mėnesį dresūros klausimas tapo vėl aktualus. Dantimis ir nagais kovojau, kad reikia bandyt ką nors kita. Labiau dėl savęs, o ne dėl šuns. Mokslai abiems turi teikti malonumą. Sako šunes jaučia, kada šeimininkas dirba tik puse kojos.
Taigi susiradom pabrangeiską dresuotoją ir vieną sekmadienio popietę iš karto po „Stop ACTA“ mitingo
nukūrėm pasirodyt ir su dėde susipažint. Jaudinausi. Nežinojau ko laukti ir tikėtis. Negi jie visi tokie kaip ta pirmoji teta? O kas jeigu taip? O kas jeigu vėl nugaron stabdis užsikabins? Nekekeee.. pirmos penkios minutės išsklaidė visas abejones. Žmogus tikrai žino ką daro. Tvarka geležinė. Nurodymai aiškūs ir suprantami. Yes! Man čia patiks. Ir iš tikrųjų. Man ten patinka. Nors užsiėmimai vyko savaitgaliais 9val.  (dabar mes jau pažengusių grupėj. ateinam ant 10val.) ryto ir atrodytų keltis tokioj ankstybėje yra nusižengimas prieš visus mano anksčiau duotus miegojimo įžadus, tačiau atmosfera aikštelėje atpirkdavo tas neišmiegotas valandas. Jaučiausi taip, kaip iš kokios kaimo mokyklėlės perėjus į Vilniaus licėjų. O dar ir sūnus to dėdės visai nieko. Nors man gal šiek tiek per jaunas, bet akis paganyt gi galima.

Taip vat ir dirbam kiekvieną dieną. Savaitgaliais aikštelėje, paprastom dienom per pasivaikščiojimus. Prieš įsigyjant šunį, galvojau, kad pasivaikščiojimai būna gražūs, ramūs. Šuo gražiai tipena šalia, o tu lėtu žingsniu eini per Vingio parką, visiems šypsaisi. Saulė šildo vėjo nugairintą skruostą ir pasaulis toks nuostabus nuostabus. Žodžiu aš klydau. Supratau tą jau po pirmo pasivaikščiojimo. Nieko nesakau, šuns vedžiojimas man teikia malonumo, tik ne to ramaus. Kitokio. Prasinešam su vėjeliu 😉

Posted in Neklasifikuota, Šuo | 2 Comments

Šuo #1

Šiuo metu turiu keletą aktualių temų. Viena iš jų yra šunes ir visuomenės požiūris į juos. Kol šuns neauginau, tol nesupratau, kaip smarkiai susiskaldę mūsų žmonės į šunų mėgėjus ir nekentėjus. Bet apie tai vėliau. Pradžiai susipažinkim.

Kiek save pamenu, visada norėjau šuniuko. Kaime turėjom tokią Rikę, kurią visur vedžiodavomės, kai tik atvažiuodavom. Laiminga Rikė buvo kaip agurkas. O ir mums pramoga. Visiems kaimynams, kurie su dviračiu pro šalį važiuodavo, šaukdavom „Oi nebijokit nebijokit, nesikandžioja“. Nors ta Rikė lėkdavo lodama kabintis į padangas. O gal ir nekabintis. Gal tik pakibinti. Žodžiu, džiaugsmas buvo abipusis. O to jausmo užvaldyta vis apie augintinį pasvajodavau. Ačiūdie tėvai buvo pilno proto ir net nesileido į jokias kalbas apie šunį namuose. Vargšas gyvūnėlis būt buvęs. Žodžiu Rikė vieną dieną padvėsė. Sakė lyg tais kaulu užspringo. Kiek pamenu, tai vaikystėje dažnai šunys kaulais užspringdavo. Tokia ganėtinai paplitus liga tuo metu tarp kaimo šunų buvo. Rikė buvo mano vaikystės šuo dar ir todėl, kad auginom mes ją nuo pat mažumės. Laiminga vaikystė, mažas šuniukas, debesys sentimentų.

Pirmąjį šunį nusprendžiau įgyti prieš beveik metus. Išsirinkom labradoro retriverį. Tikrą ir dokumentuotą. Ilgą laiką galvojau, kad šuniui dokumentai, tai tas pats kas kokiam nors golfukui lietnykai už tūkstantįpenkisšimtus. Betgi kuo daugiau gilinausi į visą tą šunų auginimo reikalą, tuo labiau suprantau dokumentų svarbą. Na, čia tuo atveju jeigu šunį pirkti nori. Jeigu pirkti nenori, tai šunų pilnos prieglaudos. Imk ir augink. Betgi mes su vyru (Realiai jis man ne vyras. Neženoti mes, bet tokio amžiaus žmogaus vaikinu vadinti jau liežuvis neapsiverčia, o sugyventinis labai jau buitiškai skamba. Tad tebūnie vyras) principingi, veislę išsirinkom ir šuns norėjom būtent tokios veislės, o ne panašios. Taigi puolėm skaityti visų lietuviškų ir ne lietuviškų internetų apie šuniuko auginimą, auklėjimą ir t.t. Kai jau jautėmės pakankamai pasiruošę, susiradom šuniuką, susiskambinom, sutarėm kainą ir beveik suderinom laiką kada šuniuką pasiimsim. O kad nebūtų viskas taip paprasta ir lengva, staiga vyrui kyla klausimas: „O jeigu aš alergiškas šunims?“. Nusišypsau į moterišką ūsą. Pamenu, pasakojo kažkada, kad mažas būdamas beveik visas vasaras vienoj lovoj su niufaundlendu miegojo. Jo jo alergiškas. Na bet patikrinti reikia. Juo labiau, kad katėms jis tikrai tikrai alergiją turi. Susitariam su drauge ir važiuojam aplankyti jos šuns. Kišenėse dėl visa ko laikau špygas. Špygos nepadėjo. Vyras alergiškas. Šuo nuplaukia.

Tris dienas keikiu pasaulį ir alergijas. Tuo pačiu skersai išilgai ieškau bent kokios nors informacijos, kad štai vat ir alergiški žmonės gali auginti šunis. Pasirodo gali. Tik reikia labai smarkiai įvertinti to žmogaus galimybes, norus ir meilę gyvūnams. Nežinau kuris faktorius suveikė, bet 2011 04 26 (?) namo grįžom su šuniuku. Pakeliui nusiaubėm Kikos parduotuvę, palikdami ten trečdalį viso šuniuko kainos.

Pasakysiu atvirai. Grįžus namo pradėjau galvoti „viešpatiedievešvenčiausias kokią nesąmonę mudu padarėm“. O ta nesąmonė ne tik kad kakojo ir siusiojo kur stovi, bet dar ir naktimis inkštė kaip užsuktas. Žodžiu, kai sakiau, kad su vyru manėm esą pasiruošę iš tikrųjų tą ir reiškia. Mes tik taip galvojom. Chaosas namuose, nemigos naktys, šūdai ir myžalai visur. Vyrui alergija. Vyras piktas, čiaudintis ir kosintis. Rodos jokie patarimai rasti internete neveikė. Ten viskas parašyta taip, kad atrodo nu čia kaip du pirštus prieš vėją pastatyt. Realybė buvo visai kitokia. Pora mėnesiu tik išėjus į darbą pailsėdavau. O galvoje vis skambėjo mamos žodžiai „Bet ir durni gi jūs… durni… durni… jūs durni… jūs…“

Žodžiu, mane išgelbėjo tik tai, kad šuns norėjau beprotiškai. Pamažu rūpesčių mažėjo, džiaugsmo daugėjo. Bemiegės naktys užsimiršo. Visi, kurie sako, kad norint auginti šuniuką, reikia atsakingai ruoštis, nė kiek nemeluoja. Smagiausia buvo internete  apie gamtinių reikalų atlikimą skaityt. Oi ten gi viskas paprasta. Pamatėt, kad šuniukas uostinėjasi, vedat jį į tą vietą, kur jau norit kad jis nusilengvintų ir jis pamažu pripras, supras, kad darom šitaip va ir va kaip. Mhm. Su mūsiškiu buvo kiek kitaip. Koks dar uostytis? Žinau ko noriu, darau iš karto. Ir čia jau niekaip nenukreipsi jo tinkama linkme. Susitaikai su likimu ir valai, valai, valai…

Taigi susipažinkit. Mano šuo Tengu. Pats geriausias šuo kurį turiu. 

Posted in Šuo | 6 Comments

Labas, pasauli!

Labas labas! Jau kurį laiką buvo įdomu ir kas gi tas popo.lt. Vis neprieidavo rankos išbandyti. Įsijungiau, susiregistravau ir štai! Kaip viskas čia baisiai ir sudėtingai atrodo. Kaip koks feisbukas po upgreidų, tik daug daug kartų sudėtingiau. Obetačiau jaučiuosi pilna optimizmo. Galgi kas nors ir pavyks. Niekada negali žinot!

Posted in Neklasifikuota | 5 Comments