Labai rimtas įrašas

2014 04 25 | simulacrum

Rašymas nėra pati dėkingiausia veikla. Iš rašymo esu uždirbęs lygiai šimtą litų. Taip pat už rašymą esu nemokamai vaikščiojęs į filmus ir gavęs maisto bei alaus. Jaučiuos baisiai talentingas. Kiek žmonių gali pasigirti uždirbę pinigų iš rašymo? Ir ne šiaip uždirbę, o gavę nelegaliai į savo sąskaitą 2 x 50 Lt. Taip, taip, buvo laikas, kai buvau nusipiginęs kaip Vilniaus stoties rajono kekšė. Dabar arba rašau už nulį litų arba išvis nerašau. Tik didis žmogusgali sau leisti visai nerašyt arba rašyti už nulį litų.

Ok, meluoju, kartais rašau dienoraštį. Ne, ne tą kur ant viršelio užrašai „Labai slaptas pono X dienoraštis“ ir slepi namuose po kilimu, kol galiausiai siurbiant grindis jį kažkas randa ir perskaito apie tavo paauglišką kovą su masturbacijos demonais. Kaip šiuolaikinis elektroninis nomadas aš taipinu į wordo lapą pavadinimu „2014 m.“ „M“ čia visai nereiškia metų, tiesiog toliau tęsiu masturbacijos temas. Užsitęsė paauglystė gerą dešimtmetį. Kaip ir prieš 10-12 metų lekiu vienas palakstyt su „difu“, kiekvieną dieną grįžęs namo skaitau knygas, kimarinu prie kompo, slapčia žiūriu porno ir žvengiu žiūrėdamas „Moksliukų kerštą“. Pusryčiams valgau tuos pačius dribsnius su pienu, važinėju viešuoju transportu ir tepu snarglius po lova. Tik mokyklą pakeitė darbas, o debilus klasiokus – debilai bendradarbiai.

Kaip mokykloje būdavo moksliukai, lūzeriai, populiarieji, tylieji, šnekieji ir pan. Taip ir darbe yra tokie, kurie pastovioj panikoj ir preciziškai laikosi visų bukų taisyklių. Kritinio mąstymo nulis kvadratu. Populiarieji vėluoja į darbą, daug šneka ir yra visų draugeliai. Tylieji nešneka, šnekieji užpisa. Moterys kalba tik apie vaikus. Pas mus darbe visos arba po dekretinių arba pakeliui į jas. Gabios sėklintis. O vyrai tai iš pažiūros neurotikai, įgyvendinantis slaptas Froido fantazijas su savo mamom. Yra ir skundikų luomas, kasta ar kaip čia pavadinsi. Sėdi tokios dvi stervos, pagal pareigas administratorės, seka kas į darbą vėluoja ar kas negražiai šneka koridorium eidamas. Pavyzdžiui aš. Teip, teip, kažkada mane paskundė, kad burnoju prieš sistemą. Who da fuck cares, kaip tam meme.

Normaliose įmonėse tokių vištų nebūna, tačiau kadangi aš nedirbu normalioj įmonėj pas mus vien tik tokios ir ganosi.

Put put put, kudakuodamos susirenka perekšlės iš ryto aplink virdulį, kut kuda atsako gaidžiai, besikišdami marškinius į storą pilvą, put put klega vištos, skaitei delfy tą, matei per TV aną, kut kut, kaip nematysi, put put, pažėk, kaip ta šian apsirengus, put put, kut kuda, kut kuda. Staiga vištidėj kyla šurmulys ir vištos puola laistydamos kavą į savo kabinetus – atėjo didžioji višta, nuo pachmielo ištinusiu snapu. Kut kut taria višta visiems, kut kut klusniai atsako vištytės. Tada visos draugiškai sutupia ir deda visą dieną išminties kiaušinius, periodiškai persimesdamos pasikudakavimais apie darbą, vyrus, vaikus, PMSus, politiką, maistą ir pavasarį sutrikusius hormonus. In KFC we trust!

Paskelbta temoje Kliedesiai | Pažymėta , , , | Komentarai įrašui Labai rimtas įrašas yra išjungti

Apie partinę veiklą, sensėjus ir penzlius

2013 04 09 | simulacrum

Šių dienų Marijos žemėje pastebima politinių partijų narių gausėjimo tendencija. Nors, pasak įvairių šaltinių, Europoje partijų narių skaičius mažėja. Tai kas per personažai veržias Lietuvoj į tas partijas?

Didesnė dalis šiandien stojančių į politines partijas yra maždaug 19 – 25 metų penzliai. Kadangi Lietuvos jaunimėlis po truputį pradeda suprasti, jog už ketvertą metų nosies krapštymo universitete niekas darbo jiems neduos – tai šie gi susimąsto, kad reikia stot į partiją. Vdrug, ten prasisuksiu.

Partijos šituos penzlius labai mėgsta, bo anys labai sąžiningai atplumpina į visokius renginius, gali pasitarnauti per rinkiminį laikotarpį dalinant lankstinukus ar kitaip kaip papromoutint kokį nors partijos kandidatą.

Penzliai mėgsta spiestis prie kiekvieno daugiau partijoje pasiekusio, o jei tai dar ir seimo narys – gali būti garantuotas, jog drėks mergaičių klynukai bežiūrint į savo sensėjų. Susispiečia būna penzliai aplink sensėjų ir tauškia vienas per kitą, taškosi seilėmis, kad tik daugiau dėmesio gautų, kad tik jį pastebėtų, kad tik paglostytų ir numestų bent mažą kauliuką nuo stalo. O jeigu numeta – vaikšto nosį iškėlę, jaučiasi įvaldę master levelį ir jau regisi šlovingą ir spindintį,  iš darbininkų klasės kilusio vaikučio, skrydį į politikos olimpą.

Kita, ne tokie ryški dalis žmogelių stojančių į partijas yra vidurio amžiaus krizės ar dar kokio bieso apsėsti vyrai, rečiau moterys. Dažnas jau būna patrynęs savo proletarišką, o kartais ir buržuazišką anusą kokioj nors kitoj partijoj. Paprastai anys daug šnekėt mėgsta ir manosi „žinantys kaip“. Dažnai neranda savo vietos partijoje, nes seilėtis apie sensėjų jau kaip ir nelygis, o jų tauškalų geriausiu atveju tik penzliai paklauso, ir tai tuo atveju, jei aplink nėra kokio šustresnio sensėjaus.

Po rinkimų tokių ir kitokių veikėjų srautas partijose padidėja. Aišku, pas laimėjusias. Niekas gi pas lūzerius eit nenori, nori ten, kur didesnė tikimybė priartėti prie lovio.

Jei norite padaryti partinę karjerą, turite būti arba Maksvelas Gudrutis arba bučiuot šikną partijos sensėjams. Jei nesat genijus ir šiknos bučiuoti nenorite, greičiausiai tebūsite statistinis narys, kas principe nėra blogai. Dar galite trolint penzlius, kadangi anys labai šitam gabūs pasiduoti. Tas irgi principe nėra blogai.

 

Paskelbta temoje Politika | Pažymėta , , , | Komentarų: 2

Apie runkelišką lietuvio tapatybę

2013 02 15 | simulacrum

Skausmingos ir agoniškos yra tapatybės paieškos. Jei kadaise svarstant klausimą, kas yra tipiškas lietuvis, buvo galima apsieti su kokio nors šienpjovio ar artojo įvaizdžiu – šiandien viskas kiek kitaip. Nebeliko nei šienpjovių, nei artojų, o taip pat ir galimybės apibrėžti lietuvio tapatybę per žemę ir prakaitą.

Šiandien įvairius vyraujančius socialinius tipažus galima suskirstyti į dvi kategorijas – runkelių ir nerunkelių. Runkeliais vadinami viskuo nepatenkinti nevykėliai, populistinių partijų rinkėjai, paprastai itin menkų intelektinių gabumų, kurių didžiausias pasiekimas yra parašyti idiotišką komentarą kokiame nors naujienų portale, kur jį palaikins tokie patys runkeliai. Kadangi dauguma yra bedarbiai ir turi daug laisvo laiko, dažnai buriuojasi patvoriuose arba Daukanto aikštėj. Nerunkeliai paprastai šaipos iš runkelių, o kuo labiau tie pyksta, tuo nerunkeliams linksmiau. Bet šaipos tik žiniasklaidos erdvėj, nes gatvėj bijo gaut į straublį. Paprastai nerunkeliai balsuoja už liberalus ar konservatorius. Nors ir gindami skirtingas ideologijas jie neretai linkę susivienyti bendriems trolinimo projektams prieš visokius politinius, runkelizmo apsėklintus, klounus. Vis dėlto dažniausiai vieni į kitus žiūri skeptiškai. Na, ar gali rimtai vertinti žmogų, kuriam egzaltaciją kelia kunigų pamokslai, o šeimos koncepcijos klausimas yra rimta politinė problema, kurią reikia spręsti įstatymiškai. Nerunkeliai įsivaizduoja, kad yra nerunkeliai, o runkeliai neįsivaizduoja, kad yra runkeliai. Būna, kad klysta tiek vieni, tiek kiti.

Lietuvoje kaip ir visuose kituose pasaulio kampuose yra daugybė įdomių ir protingų žmonių, bet, kaip žinia, blogi pavyzdžiai šviečia ryškiausiai. Lietuvos televizijos neįsivaizduojamais kiekiais mums kiša negatyvių naujienų srautą, kuriame figūruoja spalvingiausia runkelių plejada – nuo į griovį įlėkusio kauštelėjusio 1982 m. Passato vairuotojo iki kokio nors traktoristo Romkos per sugertuves užkapojusio savo kaimyną. Toks naujienų turinys pataikauja tokiems patiems runkeliams kaip ir vaizduojami ekrane. O juk žiniasklaida vienaip ar kitaip yra tam tikras socialinės tikrovės atspindys.

Neseniai Lietuvoje atsiradus Google street view, internetus užplūdo šusnys įvairiausių kaimiečių, gezų ir kitokio plauko socialinių srutų nuotraukos. Šių dienų lietuvio tapatybę apibrėžia runkelis, piktas, nelaimingas, taip ir nesugebėjęs gyvenime pamatyti toliau alaus puslės. Tokie veikėjai mėgsta skaitlingai gerinti Lietuvos demografinę situaciją, o, kaip sakoma lietuvių liaudies patarlėj – obuolys nuo obels netoli rieda.

 

Paskelbta temoje Kliedesiai | Pažymėta , , | Komentarai įrašui Apie runkelišką lietuvio tapatybę yra išjungti

Seimo „šaunuoliai“

2013 02 04 | simulacrum

Kaip žinia mūsų mielos mažos Lietuvėlės seimo nariai yra be galo be krašto kompetentingi personažai. Vieni pasižymi puikiomis užsienio kalbų žiniomis, kiti ekonomikos, treti – apskritai tokie pilni talentų, kad prakaituota darbo liaudis kaip maną iš dangaus gaudo kiekvieną jų žodį, linksi galvom ir pasiryžusi šakėm užbadyt kiekvieną nepritariantį jų atstovo dieviškumui.

Surinkau kelis pastarųjų mėnesių, man labiausiai įsiminusius, seimo narių fail’us. Šį sąrašą tikriausiai dar bus galima papildyti. Jei turit kandidatūrą – siūlykit.

1. Ši teta ypatingai talentinga nusišnekėjimo srityje. Deja, tai nė motais violetinėm vėliavom apsiginklavusiems patvorio durneliams. Tetutė daug metų pratrynus teisėjos kėdę, ne tik kad nesupranta, kas ten vyksta su tuo euru, bet apskritai nemoka rišliai dėstyti savo minčių. O jei ir išeina kas nors, tai tarytum užsikirtusi plokštelė kaip mantrą kartoja magiškus žodžius: mergaitė, klanas, brolis lavoninėj ir t. t.

2. Birutė susipainiojus: tas intarnetas pasirodo baisiai sudėtingas išmislas. Kiek ten knopkių visokių, kiek prirašyta visko… Bet Birutė buvo atkakli ir drąsi moteris, todėl nėrė ji stačia galvą į interneto kloaką. Kurį laiką viskas atrodė pusė velnio. Iki vienos laidos, kai Birutei prižibino kameros šviesos į akis ir, kad greičiau ją išleistų nuo tų bjaurių šviesų, prišnekėjo Birutė kas ant liežuvio galo. O kaip žinia, ten ne kažkas ant jo būna. Ir suputojo, sušniokščiotė interneto jūra, pašiaušė keteras plunksnuoti ir dar neapsiplunksnavę troliai, ir, kad puolė Birutę iš visų galų atakuot. Birutė kantri moteris buvo, pakentėjo, patylėjo, po to pakvietė į pasimatymą visus. Įdomu, kaip baigės?

3. Irena labai nemėgo kalbų. Ir šiaip, ir taip bandė ji svečių kraštų kalbas pramokt, bet kaip nesisekė, taip nesisekė. Nelindo jai į galvą nei laikai, nei artikeliai, nei šalutiniai sakiniai, nors tu ką. Irena baisiai gėdijos šitos negalios, todėl, kai kartą nusprendė stoti į politinę partiją, stojo į tą, kur galvojo, kad gyvenime niekas nei angliškai, nei kitoniškom kalbom nešnekės. Tačiau vieną gražią dieną, prisėlino prie Irenos kažkokia mergaičiukė atkišo mikrofoną ir liepė angliškai šnekėt. Vai vai… A fairy tale.

4. Viktaras buvo tikras tūlo apsisnarglėjusio lietuvio idealas. Ir dešros duodavo, ir gramuką, ir žinojo kaip. Kad ir kokių nesąmonių pridirbdavo Viktaras, nepyko liaudis, kur gi čia pyksi, savas bachūras. Keistas rūbas margo svieto, ėmė kartą rūpūžės ir atėmė iš Viktariuko teisinę neliečiamybę. Paplūdo ašarom Lietuvos kaimų ir miestelių gyventojai – kas daba bus, kas ant bambalio dešimt litų duos? A Viktariukas susisuko kaip katinas kamaroj po suolu ir jau kuris laikas ramiai kimarina, pernelyg nepakliūdamas į žiniasklaidos akiratį.

5. Vytenis 2012 metų Seimo rinkimus pasitiko su kaklo įtvaru. Šis nelaimingas atsitikimas, paliko Vyteniui didelių nuoskaudų privačiai medicinai. Pasveiko Vytenis, atgavo jėgas ir puolė reformuot sveikatos sistemą, kad net partijos kolegoms akiniai rasot pradėjo nuo šitokių nematytų iniciatyvų, o dešinesnių pažiūrų lietuviams komunizmo smarve užnešė.

http://www.veidas.lt/mano-sveikatos-apsaugos-sistemos-idealas-%E2%80%93-nacionaline-britu-ir-buvusi-ssrs-semaskos-sistema

 

 

 

Paskelbta temoje Aktualijos | Pažymėta , , , , | Komentarai įrašui Seimo „šaunuoliai“ yra išjungti

Netiki? Vadinasi, esi nemoralus!

2012 08 02 | simulacrum

Neseniai perskaičiau straipsnį apie tai kiek žmonių Lietuvoje ir pasaulyje yra religingi, o kiek ne. Žinoma, tokių straipsnių neatsiejama dalis yra kokio nors tituluoto juodaskvernio pasisakymas tikėjimo klausimu. Mane visuomet stebindavo kodėl niekas neklausia ką apie religingumą ir kitus su juo susijusius dalykus mano pavyzdžiui Lietuvoje gyvenantys žydai, protestantai, stačiatikiai ar dar velniai žino kas. Visada kalbinami tik krikščionių dvasininkai. Diskriminacija. Atrodo, daugiau niekas be jų šalyje neegzistuoja. Bet čia tik tarp kitko. Jūsų dėmesiui vieno labiausiai žianisklaidoje matomo katalikų egzegeto kardinolo Tamkevičiaus pasisakymas:

„Ypač religingumą neigiamai veikia įvairios priklausomybės ir gyvenimo būdas, nesuderinamas su tikėjimo nuostatomis. Gaila, bet žmogus dažniausiai eina lengviausiu keliu: vietoje to, kad kovotų su blogiu savyje, jis lengvai save įtikina, kad jokio Dievo nėra, tuo pačiu nėra ir moralinės atsakomybės – tik nepakliūk policijai!“

Eilinį kartą bažnyčios atstovai bando uzurpuoti visuomenę, primesdami jai moralinį ir dvasinį monopolį. Pagal Tamkevičiaus logiką išeina, jog jei tiki, esi moralus ir doras, tačiau, jei netiki esi nemorali, paklydusi dievo avelė, neskirianti gera nuo bloga. Tai yra pats kvailiausias dalykas kokį tik galima sugalvot. Religija pripažįsta tik vieną „teisingą“ gyvenimo būdą, jei tu negyveni taip, kaip ji sako, religijos požiūriu, esi žlugęs žmogus, girtuoklis, gėjus, narkomanas, vieniša mama, satanistas ir t. t. (Galite  įrašyti sau patinkantį variantą). Kaip viskas paprasta – juoda arba balta.

Straipsnio pabaigoje pateikiama statistika, jog religingumas yra didesnis tarp neturtingų ir neišsimokslinusių žmonių, o mažesnis tarp turtingų ir turinčių aukštąjį išsilavinimą. Žinoma, čia joks netikėtumas. Tipiškas lietuvis a la katalikas, geriausiu atveju profesinę mokyklą baigęs varguolis, kurio metų kelionė yra nuvažiuoti į Palangą, o laisvalaikis leidžiamas internete liejant purvinus komentarus ant visų kurie daugiau pasiekė, kitaip mąsto ar geriau atrodo. Tačiau Tamkevičiaus akyse jie moralūs ir puikūs žmonės. Deja, jų moralumas nėra sąmoningas valios aktas, o paradinė stovėsena, tikintis, jog yra kažkur stebuklingas pasaulis, kuriame „mažutėliams“ bus atlyginta už jų nevykusius gyvenimus šioje ašarų pakalnėje. Kol jie taip galvoja, aš nemoralus bjaurybė, renkuosi pinigus, alų ir krepšinį.

 

Paskelbta temoje Ateizmas | Pažymėta , , , , , , | Komentarų: 1

Du filmai apie „Joy Division“

2012 07 23 | simulacrum

Apie britų post-punko grupę Joy Division lietuviškuose interneto tyruose informacijos nėra daug. Dažniausiai jos vardas minimas kalbant apie biografinį, 2007 metų, Anton Corbijn filmą „Control“.

Juodai baltam ekrane pasakojama Joy Division lyderio Ian Curtis istorija, nuo grupės atsiradimo iki jo mirties. Filmas ganėtinai niūrus, ekrane matome apatiškos veido išraiškos Ian Curtis (akt. Sam Riley), kamuojamą depresijos ir epilepsijos priepuolių. Veiksmas vystosi ganėtinai lėtai. Ian Curtis tai ne koks velnių priėdęs Jim Morrison iš Doorsų, todėl čia nerasite uraganiškų tusovkių, nuogų gerbėjų ir alkoholio jūros. Ian Curtis pavaizduotas kaip tylus, nykus, niekad nesišypsantis tipelis ir tuo visai neprimena tradicinio rokstaro. Neišvengta šiokio tokio fragmentiškumo, bet tai turbūt apskritai visų biografinių filmų apie grupes bruožas. Pagyrimo vertas pagrindinio vaidmens atlikėjas, kuris, iš tiesų, kaip iš akies luptas Curtis.

Sunku vertint, ar šis filmas būtų įdomus tiems, kam junginys Joy Division nesisieja su tokiais gabalais kaip „Love will tear us apart“, „Trasmission“, „Disorder“, „Atmosphere“, „She‘s lost control“ ir t. t. Vis dėlto filmo meninės vertės nenuginčysi – bent jau snobam tikrai turėtų patikt.

Apie Joy Division pasakoja ir dar vienas filmas „24 hours party people“. Šitą ištvėriau tik iki vidurio. Kažkur skaičiau, kad jis susilaukė ganėtinai palankių kritikų vertinimų. Bet žinant, jog šiais laikais pradžiugint kritiką užtektų prikakot kampe ir įsmeigt Lietuvos vėliavėlę, nenustebau dėl tokio jų vertinimo. Mano nuomone, šitas filmas yra šlamštas. Aktoriai tragiški, siužetas padrikas, filmuojant bandoma sudaryti mėgėjiškos kameros įspūdį, bet tas ilgainiui tik pradeda erzinti.

„When you have to choose between the truth and the legend – I say choose the legend“. Šie pasakotojo žodžiai puikiai atspindi kokiais principais vadovaujantis kurtas filmas. Kita vertus, klausimas, kiek yra tiesos, o kiek mito grupių biografijose, mane senai kamuoja. Ir kuo toliau, tuo labiau man atrodo, jog kartais geriau tos tiesos nežinot.

Paskelbta temoje Muzika | Pažymėta , , , | Komentarai įrašui Du filmai apie „Joy Division“ yra išjungti

Šiek tiek įspūdžių iš „Velnio akmens“

2012 07 16 | simulacrum

„Velnio akmuo“ puikiai įrodė, jog Lietuvoje festivaliaut galima visas tris dienas. Jau ketvirtadienio popietę kožuoti, kerzuoti ir plaukuoti veikėjai užokupavo Anykščius visam savaitgaliui. Pirmas įspūdis, jog nemaža ketvirtadienį atvykusios publikos dalis ganėtinai jauna (vyresniems gi ketvirtadienis darbo diena), kas man eilinį sykį įkyriai priminė, jog aš jau senai nebe šešiolikmetis wannabe-metalistas su pūku panosėje.

Kalbant apie lietuviškų grupių desantą bene geriausiai susižiūrėjo OSSASTORIUM. Šitą chebrą pamenu dar iš koncertų legendinėj Kauno „Galeroj“. Ir nors Ossastorium įvairiuose vietose  matyti n kartų – eilinį kartą susiklausė puikiai. Muzika techniška, išdirbta, atrodo, nieko nei pridėsi nei atimsi. Keistas tik pasirodė organizatorių sprendimas, jog jie grojo apie 12.30, kai nemaža dalis metalgalvių tikriausiai dar pūtė į akį po naktinių blasfemijų.

PARALYTIC ir INQUISITOR – vieni praeitais metais grojo Wackene, kiti gros šįmet. Abieju pasirodymai tikrai nenuvylė, gal tik Inquisitor trūko šiek tiek draivo,  tačiau jų muzikinis išskirtinumas tai atpirko.

WULTURE. Šitos grupės muzika tokia, koks ir turi būt heavis – energingas, užvedantis, aštrus. Jokių saldžių, virkdančių baladžių ir kitokio mėšlo. Vokalistas turi puikų balsą, kokių mūsų krašte nesimėto, kuris puikiai dera su gitarinėm partijom. Turint omeny, jog Wulture buvo pirmoji festivalio grupė ištaškė kaip reikalas.

Iš ketvirtadienį matytų grupių labiausiai patiko WARBRINGER. Nėra jie iš esmės kažkuo ypatingi ir išskirtiniai, eilinis thrashas atitinkantis visus šio stiliaus kanonus. Tačiau galbūt tai ir užkabino, tvojo jie iš širdies ir susilaukė didelio publikos palaikymo.

Niekada nebuvau ANATHEMOS gerbėjas, bandžiau paklausyt jų prieš važiuodamas į festivalį, bet nekabino ir tiek. Tačiau kaip bebūtų keista stebint juos gyvai mano nuomonė apsivertė šimtu aštuoniasdešimt laipsniu. Pasirodymas buvo profesionalus, garsas geras. Jų daina „Closer“ tikriausiai apksritai labiausiai šiame festivalyje patikęs gabalas.

SCARAB ir AURA NOIR – kokybiškas gitarų brūžinimas. Galima klausyt begeriant alų bet ne daugiau. O tai savaime irgi nėra blogai. LAKE OF TEARS ir ALCEST pažiūrėjau vien dėl to, jog užsidėt pliusą. Na, ne mano stiliaus grupės, bet bendro šeštadienio koncerto vaizdo nesugadino.

„Velnio akmeniui“ dedu didelį pliusą. Viskas buvo kūl ir muzika, ir oras, ir liaudis. Rokenrol ir iki kitų metų.

 

 

Paskelbta temoje Muzika | Pažymėta , , , , | Komentarai įrašui Šiek tiek įspūdžių iš „Velnio akmens“ yra išjungti

Kaip Lady Gaga tvirkina tautos moralę

2012 05 12 | simulacrum

Neseniai perskaičiau vieno kunigo straipsnį apie tai, jog reikia uždrausti Lady Gagos ir Marylin Mansono koncertus:

„Būtų labai gerai, kad po kelis šimtus litų kainuojantys bilietai atbaidytų smalsuolius nuo šios begėdiškai vilkinčios, su astrologais dėl scenoje pasirodymų besikonsultuojančios ir žmonių asmenybės vientisumą ardančios bei juos į vidinę disharmoniją vedančios artistės koncerto.“

O toliau pasiūlymas:

„Manau, jog galėtų ir mūsuose kilti panaši pilietiška sąmoningų tautiečių iniciatyva, pavyzdžiui, pradėti rinkti parašai ir pateikiami mūsų vyriausybės atstovams ne tik dėl Lady Gagos koncerto, kad ji pirmiausia savo apranga nepaniekintų mūsų visuomenėje galiojančių moralės elementarių nuostatų. Taip pat turėtų būti boikotuojamas ir roko siaubūno, kaip jį apibūdina žiniasklaida, Marilyn Mansono koncertas Lietuvoje.“

Paskaičius tokius kliedesius, natūraliai kyla klausimas – kam viso šito reikia? Juk paprasta ir aišku, kad niekas čia nieko neuždraus ir neboikotuos. O fanatiški krikščionys ar taip ar taip neįskaičiuojami į organizatorių planuojamą žiūrovų skaičių. Nors iš kitos pusės, klebonėlis tikriausiai pats to nesuprasdamas tik daro minėtiems atlikėjams reklamą.

Ankstesniais metais krikščionys labai puldavo metalo festivalį „Velnio akmuo“. Mušdavosi į krūtinę juodaskverniai ir mosuodavo kryžiais piktindamiesi, jog šėtono garbintojai plūsta į Anykščius ir ruošiasi išgerti nekaltų mergelių mėnesinių kraują. Mindė savivaldybės slenksčius dievobaimingi ir „moralūs“ parapijiečiai, rašė raštus ir še tau, kad nori – špyga taukuota. Festivalis kaip vyko, taip ir vyksta. Kaip bebūtų keista, Lietuvos piliečiai „šėtono“ muzikos įkvėpti nepuolė įgyvendinti Fredžio Kriugerio svajonių, galabyti katinų ir gerti jų kraują, bei deginti bažnyčių. Artėjant VA 2012, juodaskverniai kol kas tyli. Įdomu, ar sulauksime eilinės jų iniciatyvos, siekiant apsaugoti kvailas, nesugebančias atsirinkti kas gera, o kas bloga, dievo aveles.

Religijos egzistavimas moderniųjų laikų kontekste man yra gana keistas dalykas. Vartotojų visuomenė mums prikūrė daugybę šaunių dalykų, kurių dėka galime pabėgti nuo kasdieninės kaktomušos su realybe: alkoholis, narkotikai, kazino, prostitucija, Lady Gaga, Akropolis ir t.t. Religija vis labiau rodosi kaip archajiškas ir visiems atsibodęs reiškinys, nei kažkas į kieno nuomonę atsižvelgiama.

Bažnyčios bandymai kištis į pasaulietinį gyvenimą dažniausiai atrodo mažų mažiausiai juokingai. Pritarti bažnyčios pozicijai šeimos koncepcijos, seksualinių mažumų ar Lady Gagos koncerto klausimais gali tik visiškas idiotas, šventame vandenyje paskandintomis smegenimis.

Dedikuojama juodaskverniams ir jų draugams.

 

Paskelbta temoje Aktualijos | Pažymėta , , , | Komentarai įrašui Kaip Lady Gaga tvirkina tautos moralę yra išjungti

Traukiniai vs autobusai ir storų bobų košmaras

2012 05 07 | simulacrum

Nieko nėra blogiau už tarpmiestinį autobusą: ten baisiai karšta, nes niekada neveikia kondicionierius, mažai vietos ir krato. Bjauriausia yra važiuoti penktadienio popietėmis, kuomet būna didžiausias keliaujančių srautas, o prie tavęs būtinai taikos įsitaisyt kokia nors stora, prakaitu permirkus boba su krūva maišų. Na, gerai nediskriminuojam moterų – gali atsisėst ir storas, smirdantis diedas.

Lyginant su autobusais, traukiniai yra tikra palaima: vietos daug, kondicionierius veikia puikiai, važiuoja tolygiai. Na, nebent važiuojate į kokį nors gluškaimį, tada ir traukinys atitinkamas kledaras, bet vis vien geriau negu bet koks autobusas.

Pastebėjau tendenciją, jog autobusais labiau važinėja pavieniai žmonės, o traukiniais grupelės, šeimos ir pan. Tas, aišku, sukelia problemų tada, kai kokia draugų grupelė atsisėda traukinyje netoliese ir visą kelią balbatuoja. Žmonės turi teisę balbatuot, sakysite, bet, kai esi nusiteikęs kuo produktyviau išnaudoti valandą dardant iš didžiausio Lietuvos miesto į antrą pagal dydį Lietuvos miestą, tai mažų mažiausiai erzina. O kur dar idiotai pusę kelio kalbantys telefonu ir rėkiantys per pusę vagono, senos bobos kudakuojančios be sustojimo ir cypiantys vaikai.

Naujuose traukiniuose yra vagonas, kuris nurodomas kaip pirmos klasės. „Klasės“ požiūriu jis šiek tiek patogesnis už kitus, bet problema ta, kad niekas neprekiauja bilietais į tas skirtingas klases. Yra vienas bilietas visiems ir gali sėst kur nori. Nesuprantu, kodėl klasių sistema nėra įgyvendinama, tačiau, manau, jog už papildomą kainą, tikrai atsirastų tokių, kurie nori tylos, ramybės ir šiokio tokio komforto.

Kai kurie autobusai mutavo į „išmaniuosius“ autobusus ir skelbiasi turintys bevielio interneto prieigą. Nors pačiam dar neteko išbandyt, bet jei viskas tikrai funkcionuoja kaip turėtų, tai šioks toks pliusas prieš tokios paslaugos nesiūlančius traukinius. Nors kita problema, abejoju ar ant tų mažų, atsilenkiančių padėklų ar kaip čia juos pavadint, tilptų vidutinis laptopas. Vadinasi, belieka pasidėt ant kelių ir šildyt kiaušus. Tačiau, sakoma, kad kiaušam tokie dalykai nepatinka, todėl, regis, šiknon tą jūsų belaidį.

 

Paskelbta temoje Kliedesiai | Pažymėta , , | Komentarai įrašui Traukiniai vs autobusai ir storų bobų košmaras yra išjungti

Žiniasklaidos misija – mission impossible?

2012 04 24 | simulacrum

Dažnai yra burbama, kad Lietuvos žiniasklaida yra netikusi. Aš manau, kad ji nėra nei labai „tikus“, nei „netikus“. Sakoma, jog žiniasklaida – esą turinti atlikti visuomenėje kažin kokią misiją. Tačiau, visų pirma, žiniasklaida yra verslas, o kaip žinia verslas turi nešti pelną, antra, žurnalistas yra samdomas darbuotojas, kurio pagrindinis interesas yra gauti atlyginimą už atliktą darbą. Žodis „misija“ nors skamba labai iškilmingai ir protagonistiškai, vis dėlto yra šalutinis dalykas žiniasklaidos žaidime.

Apie misijas paprastai šneka tie, kurie žiniasklaidą suvokia šiek tiek archajiška prasme, reikalaudami ją kovoti dėl kokių nors idealų, būti objektyviai and so on. Tačiau žaidimo taisyklės pasikeitė. Jei kalbant apie internetinę žiniasklaidą – ji veikia paspaudimų ir like‘ų principu. Kuo daugiau paspaudė, tuo daugiau pinigų įkapsėjo į portalo ir žurnalisto kišenę. Apie kokias misijas galima kalbėt, kai skaitomumo rekordus muša straipsniai apie Garliavą, apie tai su kuo romanus rezga koks nors provincijos publikos numylėtas fonograminis „dainininkas“, arba apie tai kaip surasti moterts g tašką. Populiarioji žiniasklaida skirta intelekto nesužalotiems personažams. Galit mest į mane akmenį, jei aš neteisus. Nuolatos komentaruose jų liejama pagieža pilasi lyg iš gausybės rago – tai kas tuomet šitai publikai stengsis pasiūlyti kokybišką produktą, jei gali įkišt šudą, investavęs į jį minimaliai sąnaudų, o atsiimti maksimalią grąžą. Niekas nenori terliotis su kvailių gvardija ir užsiimti jos vertybių sistemos pertvarka, nes tai paprasčiausiai finansiškai neapsimoka. O iš kitos pusės, masės durnumas yra ir visai palankus žiniasklaidos tiekėjui, nes kuo jie durnesni, tuo pigesnį kaulą jiems gali numest.

Aišku, yra tos žiniasklaidos visokios. Pasirinkimo tikrai yra daug. Kas nori kokybiško produkto, kas nori žiniasklaidos nešančios misiją – tas ją suras. Populiarioji žiniasklaida ir yra populiarioji, ten misijos ieškot nereikia. Žiniasklaida šiais laikais kaip niekad įvairialypė ir sluoksniuota, todėl traktuoti ją kaip vieną visumą man atrodo yra žalinga. Mes turime atsikratyti senų apibrėžimų ir interpretacijų, ir viską permąstyt iš naujo. Tik tokiu atveju, sugebėsime įvertinti koks yra šiandien žiniasklaidos veidas ir kokios jos užduotys ir problemos.

 

Paskelbta temoje Žiniasklaida | Pažymėta , , | Komentarai įrašui Žiniasklaidos misija – mission impossible? yra išjungti